MISIJŲ MĖNUO
Spalis 2023
SAVANORYSTĖ
SAVANORYSTĖ katalikai.lt
Laiškui Maximum Illud šimtas metų

Popiežius Benediktas XV (pop. 1914–1922) Popiežius Benediktas XV (pop. 1914–1922)

Pažymėtini apaštališkojo laiško Maximum illud (1919 m. lapkričio 30 d.) aspektai

Dvidešimtasis amžius pagrįstai buvo pavadintas „misijų amžiumi“. Kai kurie svarbūs įvykiai sustiprino jo dinamiškumą ir misijinį įsipareigojimą. Šio „misijų amžiaus“ pradžioje popiežius Benediktas XV išleidžia misijinį dokumentą Maximum illud (MI, 1919 m. lapkričio 30 d.). Nors šis dokumentas yra vienas dažniausiai cituojamų literatūroje apie misijas, Maximum illud pagrįstai gali būti laikomas „didžiu nežinomuoju“. Jis atvėrė duris refleksijai apie misijas ad gentes, kuri lieka labai aktuali netgi praėjus šimtmečiui nuo šio dokumento paskelbimo – tokia aktuali, kad Maximum illud tikrai gali būti laikomas pagrindiniu tekstu apie misiologiją. Taigi popiežius Pranciškus, Benedikto XV apaštališkojo laiško šimtmečio proga paskelbdamas 2019-ųjų spalį Ypatinguoju misijų mėnesiu, pabrėžia, kad tai tinkamiausia galimybė reikiamai įvertinti šį pamatinį ir pranašišką tekstą apie misijas. Popiežius nenori, kad ši šimtmečio šventė būtų laikoma tiesiog dar vienu jubiliejumi Bažnyčios kalendoriuje.

Maximum illud pasirodė misijiniam Bažnyčios įsipareigojimui iššūkių kupinu laiku; arba galbūt būtent tokia situacija ir paskatino šio dokumento pasirodymą. Pirmasis pasaulinis karas buvo ką tik pasibaigęs, ir Bažnyčia buvo beprarandanti misionierišką užsidegimą – tai buvo didžiųjų šio konflikto tragedijų ir kartu veiksnių, kurie galiausiai lėmė Antrąjį pasaulinį karą, pasekmė. Vienas iš pagrindinių iššūkių, į kurį Benediktas XV turėjo atsakyti, buvo poreikis įveikti kolonijinės mąstysenos pagundą, grįstą nacionalistiniais ir etnocentriniais interesais. Tokia mąstysena tiesiogiai paveikė ne tik šalis, bet ir kai kurias misionieriškas institucijas, kurios elgėsi taip, tarsi Šventasis Sostas būtų davęs joms tam tikrą misijos teritoriją kaip nuosavybę. Evangelizuojamosios šalys buvo Vakarų kolonijos, todėl kolonializmas dažnai būdavo aukščiau už bet kokį evangelinį tikslą, ypač tais atvejais, kai skelbiantieji Gerąją Naujieną buvo kilę iš tautų, kolonizavusių tuos pačius žmones, kuriuos evangelizavo. Maximum illud remia poreikį skatinti vietinius pašaukimus. Dokumente pažymima, kad geriausi evangelizuotojai yra žmonės, mokantys vietinę kalbą, pažįstantys kultūrą ir yra tos bendruomenės, kuriai skelbiama Evangelija, nariai. Popiežius teigia, kad nauji pašaukimai į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą besiformuojančiose bažnyčiose laikytini geriausiu šių krikščionių bendruomenių brandos rodikliu. Nors moterys niekada nenustojo dalyvauti evangelizacijoje, šiuo dokumentu skelbiamas ryžtingas ir stebinantis iššūkis dėl moterų misijinio pašaukimo – ne tik tam, kad joms priskirtų socialinius vaidmenis, labiausiai siejamus su moterimis, bet ir siekiant aiškiai įvardyti, kad jos yra siunčiamos Bažnyčios. Štai kodėl tuo metu buvo įkurta daug misionieriškų moterų organizacijų.

Benediktas XV paskelbė Maximum illud kaip pranašišką ir misijinį popiežiaus dokumentą, taigi kartais jis laikomas „misijų amžiaus“ pradžia. Per devynioliktąjį amžių pasirodė daug popiežiaus dokumentų apie misijas, įskaitant Probe Nostis (Grigalius XVI , 1840 m.), Quanto Conficiamur (Pijus IX, 1863 m.), Sancta Dei Civitas (Leonas XIII, 1880 m.) bei Catholicae Ecclesiae (Leonas XIII, 1890 m.), ir kiekvienu iš jų siekiama stiprinti Bažnyčios bendradarbiavimo misiją per daugybę Šventosios Dvasios įkvėpimu gimusių misionieriškų institucijų visame pasaulyje, ypač Afrikoje.

Be to, kad Maximum illud buvo labiausiai cituojamas popiežiaus dokumentas dvidešimtajame amžiuje, Benedikto XV įpėdiniai šventojo Petro Soste ne kartą pasinaudojo proga grįžti prie dokumente išdėstyto mokymo ir toliau jį plėtoti. Tai matome Pijaus XI Rerum Ecclesiae (1926 m. vasario 28 d.), kuriame toliau plėtojama daug Benedikto XV idėjų. Savo ruožtu Pijus XII dvidešimt penktųjų Rerum Ecclesiae metinių proga išleido Evangelii Praecones (1951 m. birželio 2 d.). Pijus XII ragino dėkoti už Bažnyčios evangelizacinį darbą, tačiau vienas iš didžių jo laimėjimų buvo atvirumas visuotinumui; Benediktas XV pabrėžė šio dalyko svarbą, o Pijus XII jį išplėtojo, kviesdamas daugiau vietinių dvasininkų tapti vyskupais savo gimtinėse. Prie jau minėtų dokumentų galime priskirti ir gerai žinomą Pijaus XII Fidei Donum (1957 m. balandžio 21 d.) ir dokumentą, labiausiai susijusį su Maximum illud – Jono XXIII encikliką Princeps Pastorum (1959 m. lapkričio 28 d.), paskelbtą Maximum illud keturiasdešimties metų sukakties proga.

Santrauką pagal vadovą „The Extraordinary Missionary Month October 2019, entitled Baptized and sent: the Church of Christ on mission in the world“
parengė kun. Rastislavas Dluhý CSsr, vertė Regina Sabonytė.