MISIJŲ Y-MĖNUO
Spalis 2019
RENGINIAI katalikai.lt october2019.va
RENGINIAI october2019.va katalikai.lt
Šventųjų misionierių ir globėjų liudijimai

Paulina Jarikot (1799–1862) Paulina Jarikot (1799–1862)

Garbingoji Dievo tarnaitė Paulina Marie Jarikot (1799–1862)

Paulina Marie Jaricot gimė uoliai tikėjimą praktikuojančioje katalikiškoje šeimoje 1799 m. liepos 22 d., prabėgus vos keleriems metams po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Ji buvo septintoji, pati jauniausia Antuano ir Žanos Jaricot dukra. Paulinos tėvai vertėsi šilko prekyba ir gyveno Lione, mieste, kurio krikščioniškos kilmės šaknys siekia II amžių, jis garsėjo vyskupų gausybe, iš jų šv. Irenėjus paskelbtas Bažnyčios tėvu.

Pauliną pakrikštijo tą pačią dieną, kai ji gimė. Tėvai paprašė vieno iš kunigų, ištikimo popiežiaus mokymui, kad jų dukra būtų pakrikštyta gimtuosiuose namuose, nes Saint-Nizier vietinės parapijos, kuriai jie priklausė, klebonas bendradarbiavo su revoliucine valdžia, menkinančia Bažnyčios autoritetą. 

Paulina gyveno laikotarpiu, kuris atnešė pilietinį nestabilumą ir tuo pačiu metu lėmė gilius socialinius pokyčius. Nepaisant to, jai pavyko skleisti idėją, kuri tapo kertinė evangelizacijos plėtroje.

Išlikę pasakojimai liudija, kad Paulina buvo džiaugsminga, gyvybinga, labai ryžtinga ir net truputėlį užsispyrusi mergaitė. Savo autobiografijoje, kurią skaitant derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog sau ji buvo labai reikli, Paulina rašo: „Gimiau turėdama lakią vaizduotę, būdama ūmaus, bet tingaus charakterio, šiek tiek lengvabūdiška. Mane galėjo pavergti daugelis dalykų [...], tačiau Dievas suteikė ištikimą širdį, kuri lengvai atsidavė pamaldumui.“ Paulina buvo artima su dvejais metais už save vyresniu broliu Philéas, kuris buvo tvirtai nusprendęs tapti misionieriumi Kinijoje. Kuomet Philéas pasidalino savo svajone, Paulina pareiškė, jog ji vyks kartu ir padės rūpintis ligoniais, vargšais ir bažnyčios puošimu.

Būdama paauglė ir jau suaugusi, ji per daug negalvojo apie savo dvasinio gyvenimo brandumą, todėl dažnai vienas kitą keisdavo du troškimai: vien vertus, ji dažnai atsidėdavo maldai, kurios metu gimdavo noras praleisti ilgas valandas bažnyčioje priešais Švenčiausiąjį Sakramentą ir melsti Švč. Mergelės Marijos užtarimo. Kita vertus, jai patiko dalyvauti pasaulietiškose šventėse. Elegantiškai puošdamasi, troško, jog jaunuoliai ja žavėtųsi ir jai asistuotų. Paulina neatmesdavo galimybės su vienu iš jų sukurti idilišką santuoką. 1812 m. balandžio 16 d., būdama trylikos, tinkamai pasirengusi, ji labai pamaldžiai ir pagarbiai priima Pirmąją Komuniją.

Kuomet Paulinai sukako 15 metų, po nelaimingo atsitikimo jos gyvenimas radikaliai pasikeitė. Tvarkydama namus, ji nugriuvo nuo kėdės ir smarkiai susitrenkė į grindis. Šis smūgis labai pakenkė centrinei nervų sistemai: ji negalėjo aiškiai kalbėti ir laisvai judėti. Gydytojai bandė taikyti įvairius gydymo būdus, tačiau nesuteikė daug vilties pasveikti. Paulinos motina taip nerimavo dėl dukters sveikatos būklės, jog pati susirgo. Jos sveikata dar labiau pablogėjo, kai netikėtai, eidamas 21 gyvenimo metus, mirė vyriausias iš sūnų Narcisse. Antuanas Jaricot nusprendžia laikinai apgyvendinti savo dukrą kaimelyje, Liono pakraštyje, vildamasis, jog motinos ir dukters išsiskyrimas abiem padės greičiau pasveikti. Deja, 1814 m. lapkričio 29 d. Žana Jaricot miršta, Šeimos nariai, bijodami, jog Paulinos sveikata dar labiau pablogės, nusprendžia nieko nesakyti apie motinos mirtį.

Kai vietos klebonas pakviečia Pauliną grįžti prie religinės praktikos, ji laisvai sutinka atlikti išpažintį ir priimti Eucharistijos sakramentą. Dvasiniu maistu pasotinta ir išgyvenusi atleidimą, ji pasikeičia. Nuo tada pradeda tinkamai bendrauti su šeimos nariais, o sužinojusi apie savo motinos mirtį pareiškia, kad nujautė, jog taip anksčiau galėjo nutikti. Tik pradėjusi vaikščioti Paulina paprašo nuvežti ją į netoliese esančią Fourvière Švč. M. Marijos baziliką Lione, kad galėtų pasimelsti priešais nuostabią Mergelės Marijos statulą, rodančią Kūdikėlį Jėzų pasauliui. 

Paulina nusprendžia paaukoti savo gyvenimą vargšams ir ligoniams. Ji kasdien vyksta į ligonines, lanko nepagydomus ligonius, keičia jiems tvarsčius bei stiprina paguodos žodžiais. Šią neatidėliotiną pagalbą lydi intensyvus maldos gyvenimas: ji kasdien priima šv. Komuniją, prašo nusidėjėliams atsivertimo ir meldžia, kad Geroji Naujiena pasklistų po pasaulį. Bręsta jos pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai, tad ji tampa Švč. Jėzaus ir Marijos Širdžių draugijos nare. Šis įsipareigojimas ją įkvepia įkurti naują draugiją, kurią pavadina „Atkūrimu“. Į šią draugiją Paulina kviečia burtis daugelį Lione gyvenančių moterų, kurios buvo priverstos dirbti lyg vergės miesto šilko gamyboje. Jos pamąstymai priešais Švč. Sakramentą įkvėpė parašyti ir išleisti knygą Beribė meilė dieviškoje Eucharistijoje, kuri daugeliui tampa paguodos šaltiniu ir dvasiniu maistu.

Tuo pačiu metu jos brolis Philéas studijavo Paryžiaus seminarijoje. Iš jo Paulina sužino, kad Paryžiaus užsienio misijų draugija nori išsiųsti keletą kunigų į Aziją, tad jam buvo pavesta atsakinga užduotis kuo greičiau surasti pinigų šios misijos sklaidai užtikrinti. Taigi, Paulinai kilo mintis, kuri ateityje pakeis visą istoriją: ji pakviečia kiekvieną „Atkūrimo“ draugijos narį surasti dar po dešimt naujų narių, kurie kiekvieną savaitę melstųsi ir paaukotų po santimą užsienio misijoms paremti arba, kaip buvo įprasta sakyti Paulinos laikais, – kad skleistų tikėjimą. Draugija buvo skirstoma į grupeles, kurias sudarė 10, 100 ir 1000 narių. Kiekvienai iš grupelių Paulina paskyrė vadovę.

Mintis buvo paprasta: melstis ir savo jėgomis įkurti fondą, kuris remtųsi asmeniniais santykiais. Dešimties narių grupės vadovė turėjo susitikti su kiekvienu nariu ir kas savaitę surinkti santimus. Atsakingoji už šimtą narių turėjo padaryti tą patį su kiekviena vadove, atsakinga už dešimties narių skaičių, o galiausiai tūkstančio vadovė susitikdavo su kiekviena vadove, atsakinga už šimtą narių. Surinktos lėšos būdavo paskirstomos ir išsiuntinėjamos po pasaulį. Ši idėja sėkmingai pasiteisino, ir buvo įkurta Tikėjimo skleidimo draugija, kuri išplito už Prancūzijos ir tapo pasauliniu reiškiniu. 1922 m. gegužės 22 d. popiežius Pijus XI, norėdamas išreikšti savo tėvišką rūpestį dėl vietinių Bažnyčių, gimusių misijų dėka, nusprendžia ją pavadinti Popiežiškąja tikėjimo skleidimo draugija. 

Paulinos, kaip pamaldžios ir pasišventusios moters. reputacija užsitarnavo didelę popiežiaus, kardinolų, vyskupų bei to meto šventųjų pagarbą, kai kurie iš jų kreipdavosi pagalbos ir patarimo. Šventosios vaikystės draugijos (šiandien žinomos kaip Popiežiškoji vaikų misionierių organizacija, arba Šventosios vaikystės asociacija) įkūrėjas tarėsi su Paulina, kaip atrasti geriausią būdą kaupti lėšas vaikų misijoms paremti. Tuo pat metu Paulinos sveikata pradėjo blogėti. Ji nusprendžia vykti į Romą piligriminėje kelionėje, tačiau suserga. Kai gulėjo prikaustyta prie lovos vienuolyne, esančiame netoliese nuo Mono Švč. Trejybės bažnyčios, popiežius sugalvojo ją aplankyti, kad palaimintų ir padrąsintų.

Nepaisant ją lydėjusios didelės dvasinės ir misionieriškos sėkmės, Paulinos gyvenimas buvo kupinas fizinės, emocinės ir dvasinės kančios. Ji niekuomet nesvajojo būti vienuole, nes buvo įsitikinusi, jog Dievas ją pašaukė būti pasauliete moterimi, kuri nuolankiai pašvenčia savo gyvenimą vargšams ir misijoms. Sugrįžusi į Lioną, ji susiduria su nepritekliumi ir netgi yra priversta užsirašyti į miesto neturtingųjų sąrašą, kad gautų ko nors pavalgyti. Net ir tuomet jos meilė Dievui ir Mergelei Marijai nesusvyruoja. Ji miršta ramybėje 1862 m. sausio 9 d., vėliau popiežius Jonas XXIII paskelbia Pauliną Garbingąja Dievo tarnaite. Jos beatifikacijos byla pavesta tyrinėti Šventųjų skelbimo kongregacijai. Melskime, kad greitu laiku ji būtų paskelbta palaimintąja. 

Prieš užbaigiant verta paminėti dar vieną misionierišką iniciatyvą. 1826 metais, paskatinta sėkmingo grupelių kūrimo misionieriškoje visuomeninėje organizacijoje, Paulina panaudojo tą pačią idėją, kad pradėtų Gyvojo Rožinio draugiją. Ji pradėjo skirstyti savo draugus ir bendradarbius į 15 žmonių grupeles, pagal Rožinio slėpinių skaičių. Kiekvieno nario ji paprašė įsipareigoti melstis po vieną Rožinio slėpinį kasdien ištisą mėnesį. Tokiu būdu skaičiuojant, kasdien buvo sukalbamas visas Rožinis, o penkiolika Rožinio slėpinių buvo apmąstomi kiekvienoje grupelėje. Mėnesio pradžioje grupelės atsakingoji kruopščiai paskirstydavo slėpinius, kiekvienam nariui patikėdama apmąstyti skirtingą Rožinio slėpinį ateinančioms keturioms savaitėms. Kiekvieną mėnesį grupė apmąstydavo visą Kristaus gyvenimą. Tokiu būdu melsdamiesi bei prašydami Švč. M. Marijos užtarimo, grupelės nariai patyrė, kad Rožinis tapo gyva tikrove, palaikančia Bažnyčios misijas, ir veiksminga pagalba skelbiant Evangeliją tiems, kurie jos dar nepriėmė.

Paulinos inicijuota Gyvojo Rožinio draugija greitai išplinta po visą pasaulį. 1831 m. ji rašo: „Grupelės iš penkiolikos žmonių plinta neapsakomu greičiu Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Anglijoje ir skirtinguose Amerikos regionuose. Rožinis įsišaknija Indijoje, ir ypač Kanadoje.“ Paulina vylėsi, kad Gyvasis Rožinis suvienys pasaulio žmones nuoširdžiai maldai už Bažnyčios misijas. 

Ši iniciatyva susilaukė tiek daug sėkmės, kad net po Paulinos mirties, 1862 metais, egzistavo daugiau nei 150 000 grupių, vienijančių 2 250 000 narius vien tik Prancūzijoje! Šiandien Gyvojo Rožinio grupės egzistuoja daugelyje pasaulio šalių. O grupės narių skaičius išaugo nuo 15 iki 20, kad būtų įtraukti ir šv. Jono Pauliaus II naujai paskelbti Šviesos slėpiniai.

Vertimas ses. Elijos OSB
Rūpinosi Kauno arkivyskupija ir redemptoristai Lietuvoje

Versta iš „The Extraordinary Missionary Month October 2019, entitled Baptized and sent: the Church of Christ on mission in the world“