Palaimintasis Benediktas Daswa  (1946–1990)

Popiežius Pranciškus beatifikacijos nutarime Benediktą apibūdino kaip „kruopštų katechetą, mąslų mokytoją, Evangelijos liudytoją iki savo kraujo praliejimo“. Tshimangadzo Samuelis Daswa gimė 1946 m. birželio 16 d. Mbahe kaime Limpopo provincijoje Pietų Afrikoje, šiuo metu tai yra Tzaneen vyskupija. 1990 m. vasario 2 d. jis mirė kaip tikėjimo kankinys ir buvo paskelbtas palaimintuoju 2015 m. rugsėjo 13 d.

Tapęs kataliku, Benediktas suprato, kad tam tikrų Afrikos kultūros aspektų (pvz., plačiai paplitusio raganavimo, magijos ir ritualinių žudynių) jis nebegalės daugiau priimti. Jo pozicija dėl šių gilių ir neaiškių jo kultūros problemų privertė jį sumokėti galutinę kankinio kainą. Per savo žiaurią mirtį, kai buvo uždaužytas ir užmėtytas akmenimis, jis tapo didvyriu krikščionims Afrikoje ir kitiems pasaulyje, kurie stengiasi išsilaisvinti nuo burtininkavimo vergijos. Benediktas Daswa savo krikščioniškąjį pašaukimą išgyveno su pasitenkinimu ir entuziazmu, kartu kukliai ir nuolankiai, kaip rodo jo krikščioniškas liudijimas įvairiose gyvenimo srityse. Po krikšto, ir ypač po bažnytinės santuokos 1974 m. su Shadi Evelina Monyai, Benediktas tapo jaunimo grupių vadovu ir praleido daug valandų ir savaitgalių, katechizuodamas ir mokydamas jaunuolius. 

Kai jo parapijoje buvo suformuota pirmoji pastoracinė taryba, jis buvo išrinktas jos pirmininku. Jis padėdavo vesti katechezes vaikams ir suaugusiesiems, kai nebūdavo kunigo, vadovaudavo sekmadienio pamaldoms, lankydavo ligonius ir tikėjimo nepraktikuojančius, padėdavo vargšams ir skurstantiems. Bažnyčioje jis padėjo įkurti vaikų darželį. Kartkartėmis jų krikščionių bendruomenė rinkdavosi jo namuose, šiuose susitikimuose jie melsdavosi Rožinį bei dalindavosi Dievo žodžiu. 

Šeimoje Benediktas buvo pavyzdingas vyras ir tėvas, visiškai atsidavęs šeimos, kaip „namų Bažnyčios“, minčiai. Klasėje jis rūpinosi, kad mokiniams būtų suteiktas ne vien tik geras išsilavinimas, bet visų pirma būtų diegiamos svarbiausios moralinės vertybės jų asmenybėms formuotis. Būdamas įgudęs ir motyvuotas sportininkas, Benediktas jaunimui perteikė sunkaus darbo, drausmės, teisingumo ir komandos dvasios vertę. Kaip mokyklos vadovas, jis buvo gerbiamas ir rūpestingas, motyvavo ir mokė savo darbuotojus, kad jie užtikrintų mokiniams geriausią mokymąsi, įtrauktų jų tėvus kaip bendradarbius į švietimo procesą.

Viešojoje sferoje Benediktas neslėpė savo priešingos pozicijos raganavimo, magijos ir ritualinių žudynių atžvilgiu, kurie vis dar užkirsdavo kelią visuomenės vystymuisi ir pažangai. Įtarimai raganavimu dažnai būdavo grįsti pavydu, baime ir įtarimu tų, kuriems, atrodo, geriau sekėsi jų veiklose. Benediktas suprato, kad reikia išlaisvinti asmenis nuo šių paralyžiuojančių pasekmių, leidžiant jiems prisiimti asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą ir tapti brandžiais žmonėmis.

Todėl jo vaidmuo padedant žmonėms siekti tikros vidinės laisvės buvo svarbus ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei. Benediktas tiek vietos bendruomenėje, kaip kaimo seniūno patarėjas, tiek ir parapijoje, kaip katechetas ir maldos vadovas, rodė tikrą krikščioniškos meilės, pagarbos, dosnumo, sąžiningumo ir laisvės dvasią. Bet visų pirma kiekvienoje situacijoje Benediktas buvo maldos žmogus, kurio dvasinis gyvenimas buvo nuolat maitinamas sakramentais, ypač Eucharistija, ir Dievo žodžiu. Šis didelis tikėjimo ir meilės slėpinys jam reiškė viską. Tai buvo jo gyvenimo centras.

Jis niekada nesigėdijo pripažinti nuoširdaus savo tikėjimo į Dievą, nes Dievas teikė jam jėgų. Gerai pažinojusieji jį liudijo, kad buvo aiškiai matoma, kaip auga jo santykis su Dievu bei ištikimybė gyventi pagal krikštu priimtas vertybes. Jis norėjo, kad katalikai didžiuotųsi savo tikėjimu ir prisiimtų tikrą atsakomybę už Bažnyčią, kurią jis labai mylėjo. Tai reiškė darbą vietiniu lygmeniu dėl pašaukimų į kunigystę ar vienuolinį gyvenimą, finansinę paramą Bažnyčiai ir aktyvų dalyvavimą joje. 

Jo pozicija prieš raganavimą nebuvo labai populiari, nes jis prieštaravo tam, kas buvo įsišakniję vietinėje kultūroje. Kai kurie, kaip ir Benediktas, raganavimo pasaulį taip pat priėmė kaip blogio, baimės, nepasitikėjimo, priešiškumo, neteisybės ir smurto vaisius ir manė, kad žmonės turėtų to atsisakyti ir išsilaisvinti. Tačiau dauguma jų, įskaitant dvasininkus, tylėjo, nes bijojo represijų. Benediktas buvo kitoks. Jis viešai ir atvirai kalbėjo, prieštaraudamas tiems, kurie griebėsi raganavimo. Benediktas Daswa niekada nėjo į kompromisus. Jis visada laikėsi savo krikščioniškojo tikėjimo.

Jis gynė tuos, kurie atsisakydavo tartis su šamanu, nes nenorėjo, kad žmonės mokėtų už tai, kas klaidindavo. Svarbiausia, Benediktas nenorėjo, kad nekaltas žmogus būtų nužudytas ar ištremtas iš kaimo, kaip įtariamasis burtininkavimu. Tai įprastai atsitikdavo per gandus ir paskalas, kai kas nors durdavo pirštu į kažkurį, dažnai vyresnio amžiaus moterį ar kitą pažeidžiamą asmenį. Žmonės neieškodavo jokio kaltės įrodymo, bet kreipdavosi į šamaną, kuris paprastai patvirtindavo jų įtarimus. Kaltinamasis visai neturėdavo galimybės gintis.

Tarp 1989 m. lapkričio ir 1990 m. sausio mėn. kaimas, kuriame Benediktas gyveno su savo šeima, buvo užtvindytas. 1990 m. sausio 25 d. per audrą žaibas trenkė į kelių namelių stogus, ir šie užsidegė. Buvo plačiai tikima, kad jei žaibas trenkia į namą, tai yra burtininkavimo pasekmė. Pagal tradicinę kultūrą, būrėjai turėjo būti pagauti ir nužudyti, taip pat ir kiekvienas, kuris juos gindavo, kaip keliantis grėsmę visuomenei. Tokia buvo tradicinė kultūra. Benediktas žinojo apie didėjantį spaudimą jam.

Taigi kitą sekmadienį kaimo seniūnas sukvietė tarybos posėdį, kad išspręstų šį klausimą. Benediktui dar neatvykus buvo nuspręsta, kad kai kurie bendruomenės nariai turėtų pasitarti su šamanu, siekdami rasti žaibą siuntusį burtininką. Tačiau pirmiausia jie turėjo surinkti pinigų, reikalingų sumokėti šamanui. Kai Benediktas atvyko, jis iš karto bandė perkeisti jų mintis, teigdamas, kad jų sprendimas lemtų nekaltų žmonių mirtį. Susitikimas baigėsi tvirtu sprendimu ir Benedikto atsisakymu bendradarbiauti. Jo priešai surinko jaunuolių ir suaugusiųjų grupę, siekdami jį nužudyti. 1990 m. vasario 2 d., penktadienis, Kristaus Paaukojimo iškilmė, tapo Benedikto Daswa atvykimo į rojų šventės diena.

Svarbiausias Benedikto liudijimo aspektas yra susijęs su jo gebėjimu kritiškai vertinti tai, kas buvo gera jo kultūroje, taip pat būti drąsiu iššūkiu kultūriniams elementams, trukdantiems pilnutinai gyventi. Benediktas tvirtai tikėjo, kad santuoka yra dviejų santykiai gyvenimui, ištikimas gyvenimo ir meilės pasidalijimas. Kaimiškoje, patriarchalinėje ir tradicinėje Afrikos bendruomenėje Pietų Afrikos apartheido eros metais Benediktas pranašiškai liudijo pagarbų požiūrį į tolygų moters orumą. Jis tikėjo ištikima ir monogamine santuoka, iki galo išreiškiama per krikščioniškąjį sakramentą. Kaip liudija jo sūnūs, jis niekada nesigėdijo padėti savo žmonai Evelinai namų ruošos darbuose, kurie paprastai buvo skirti moterims. Jis kas dieną meldėsi su savo šeima ir ragino visus tėvus melstis su savo vaikais. Jis organizuodavo reguliarius šeimų susitikimus ir veikdavo kaip sunkumų turinčių porų tarpininkas ir patarėjas. Galiausiai Benediktas buvo aistringas mokytojas ir ugdytojas, tapo Nweli pradinės mokyklos vadovu ir mokė daugelį metų. Ir galbūt svarbiausia, ką pažymėjo ir pažinojusieji, jis buvo labai nuolankus, visada naudojo konfrontacijos ir dialogo galią, atsiradusią iš jo tikėjimo ir draugystės su Jėzumi.

Jis niekada neatsisakė savo Afrikos kultūros, bet priėmė geriausius jos aspektus, tikėjimo išgrynintus ir subrandintus. Jo istorija atspindi nuoširdų įsipareigojimą laikytis Ubuntu etikos vertybių, pareigos siekti bendros gerovės ir gyvenimo tarnystės. Pavyzdys, kurį jis pasiūlė per savo kasdienį gyvenimą – kaip pasaulietis, šeimos žmogus, kruopštus katechetas ir mąstantis mokytojas, yra tai, ką daugelis pietų afrikiečių šiandien laiko svarbiausiu jo gyvenimo palikimu – ne prieš savo kultūrą, bet savo kultūros ir kiekvienos kultūros bei tautos gėriui.

Vertimas Jovitos Demskytės
Rūpinosi Kauno arkivyskupija ir redemptoristai Lietuvoje

Versta iš „The Extraordinary Missionary Month October 2019, entitled Baptized and sent: the Church of Christ on mission in the world“