Degančios širdys, keliu žengiančios kojos (plg. Lk 24, 13–35)

Žinia Pasaulinės misijų dienos proga (2023 m. spalio 22 d.)

Brangūs broliai ir seserys!

Šių metų Pasaulinei misijų dienai pasirinkau temą, įkvėptą Luko evangelijos pasakojimo apie Emauso mokinius (plg. 24, 13–35), „Degančios širdys, keliu žengiančios kojos“. Tie du mokiniai buvo sutrikę ir nusivylę, tačiau susitikimas su Kristumi Žodyje ir laužomoje Duonoje uždegė entuziazmą vėl keliauti į Jeruzalę ir skelbti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Evangelijos pasakojime mokinių pasikeitimą fiksuoja keli ryškūs vaizdai: užsidegusios širdys Jėzaus aiškinamų Raštų akivaizdoje, atsivėrusios akys, kai mokiniai atpažino jį, ir, kaip kulminacija, žengiančios į kelionę kojos. Mąstydami apie šiuos tris aspektus, nužyminčius mokinių misionierių kelionę, galime atnaujinti savo uolumą evangelizuoti šiandienos pasaulį.

1. Užsidegusios širdys, „kai jis mums atvėrė Raštų prasmę“. Misijoje Dievo žodis apšviečia ir perkeičia širdį.

Kelyje iš Jeruzalės į Emausą dviejų mokinių širdys buvo liūdnos – tai matyti iš jų veidų – dėl Jėzaus mirties, nes jie buvo įtikėję jį (plg. 17 eil.). Suvokus nukryžiuoto Mokytojo nesėkmę žlugo jų viltis, kad jis yra Mesijas (plg. 21 eil.).

„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“ (15 eil.). Kaip tada, kai pirmą kartą pašaukė mokinius, taip ir dabar, jiems išgyvenant sumaišties momentą, Viešpats imasi iniciatyvos, prisiartina prie savųjų ir eina šalia jų. Dėl savo didžio gailestingumo jis niekada nepavargsta būti su mumis, nepaisydamas mūsų trūkumų, abejonių, silpnybių, nepaisydamas mūsų liūdesio ir pesimizmo, nulemiančio „neišmanymą“ bei „širdžių nerangumą“ (25 eil.), menką tikėjimą.

Šiandien, kaip ir anuomet, prisikėlęs Viešpats yra arti savo mokinių misionierių ir eina šalia jų, ypač tada, kai jie jaučiasi sutrikę, nusivylę, išsigandę dėl juos supančio ir norinčio uždusinti neteisybės slėpinio. „Tegu niekas iš mūsų neatima vilties!“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 86). Viešpats yra didesnis už mūsų problemas, ypač kai su jomis susiduriame skelbdami Evangeliją pasauliui. Juk galiausiai ši misija yra jo, o mes esame tik nuolankūs jo bendradarbiai, „nenaudingi tarnai“ (plg. Lk 17, 10).

Reiškiu savo artumą Kristuje visiems pasaulio misionieriams, ypač tiems, kurie išgyvena sunkų laikotarpį: brangūs bičiuliai, prisikėlęs Viešpats visada yra su jumis ir mato jūsų didžiadvasiškumą bei pasiaukojimą dėl evangelizavimo misijos tolimuose kraštuose. Ne kiekviena gyvenimo diena yra saulėta, bet visada prisiminkime Viešpaties Jėzaus žodžius, pasakytus savo draugams prieš kančią: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33).

Prisikėlęs Jėzus, išklausęs du mokinius kelyje į Emausą, „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27). Ir mokinių širdys atšilo, o galiausiai jie vienas kitam prisipažino: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (32 eil.). Nes Jėzus yra gyvasis Žodis, kuris vienintelis gali uždegti širdį, ją apšviesti ir perkeisti.

Taip galime geriau suprasti šventojo Jeronimo teiginį: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (Izaijo knygos komentaras, Prologas). „Jei Viešpats mūsų neįvesdintų, būtų neįmanoma suprasti Šventojo Rašto gelmės. Tačiau teisinga teigti ir atvirkščiai: be Šventojo Rašto Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos įvykiai pasaulyje nebūtų suvokiami“ (Apaštališkasis laiškas motu proprio forma Aperuit illis, 1). Todėl Šventojo Rašto pažinimas yra svarbus krikščionio gyvenimui, o dar svarbesnis – Kristaus ir jo Evangelijos skelbimui. Antraip ką gi žmogus perduotų kitiems, jei ne savo idėjas ir planus? Ir ar gali šalta širdis kada nors uždegti kitų širdis?

Todėl visada leiskimės lydimi prisikėlusio Viešpaties, kuris mums aiškina Raštų prasmę. Leiskime jam uždegti mūsų širdis, apšviesti ir perkeisti mus, kad galėtume skelbti pasauliui jo išganymo slėpinį su galia ir išmintimi, kylančia iš jo Dvasios.

2. Akys, kurios „atsivėrė ir pažino jį“ laužant duoną. Eucharistijoje esantis Jėzus yra misijos viršūnė ir versmė.

Dievo žodžiu degančios širdys paskatino Emauso mokinius paprašyti paslaptingojo Keleivio pasilikti su jais artėjant vakarui. Prie stalo jiems atsivėrė akys ir jie atpažino jį, kai jis laužė duoną. Lemiamas dalykas, atveriantis mokiniams akis, yra Jėzaus veiksmų seka: paimti duoną, palaiminti ją, laužyti ir duoti jiems. Tai buvo įprasti žydų namų šeimininko gestai, bet, Jėzaus Kristaus atlikti su Šventosios Dvasios malone, jie dviem jo stalo draugams iš naujo priminė ženklą, nurodantį duonos padauginimą ir pirmiausia Eucharistiją, kryžiaus aukos sakramentą. Tačiau tą pačią akimirką, kai jie atpažįsta Jėzų Tame, kuris laužė duoną, „jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24, 31). Čia galime suvokti esminę mūsų tikėjimo tikrovę: Kristus, kuris laužo duoną ir dalijasi ja su mokiniais, dabar tampa laužoma Duona, kurią jie suvalgo. Jis nebematomas, nes dabar įžengė į mokinių širdis, kad dar labiau jas uždegtų, ir tai skatina juos tuojau pat leistis į kelionę ir visiems perteikti nepakartojamą susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtį! Prisikėlęs Kristus yra Tas, kuris laužo duoną, ir kartu yra Duona, kuri dalinama mums. Taigi kiekvienas mokinys misionierius pašauktas tapti tokiu kaip Jėzus, Šventosios Dvasios veikimo dėka Jame tapti laužančiu duoną ir drauge būti pasauliui dalijama duona.

Čia dera prisiminti, kad paprastas materialios duonos dalijimasis su alkstančiaisiais Kristaus vardu jau yra krikščioniškas misionieriškas aktas. Juo labiau eucharistinės Duonos, kuri yra pats Kristus, laužymas yra misionieriškas veiksmas par excellence, nes Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė ir viršūnė.

Popiežius Benediktas XVI priminė: „Meilės, kurią švenčiame sakramente, negalime pasilaikyti sau. Jos prigimtis reikalauja būti perteikiama visiems. Tai, ko pasauliui reikia, yra Dievo meilė, pasauliui reikia susitikti su Kristumi ir jį įtikėti. Todėl Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo versmė bei viršūnė, bet ir jos misija: „Autentiškai eucharistinė Bažnyčia yra misijinė Bažnyčia“ (Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 84).

Kad duotume vaisių, turime likti vienybėje su Juo (plg. Jn 15, 4–9). Ši vienybė pasiekiama per kasdienę maldą, ypač per adoraciją, tyliai išgyvenant Eucharistijoje su mumis pasiliekančio Viešpaties akivaizdą. Su meile puoselėdamas šią bendrystę su Kristumi, mokinys misionierius gali tapti veikiančiu mistiku. Tegul mūsų širdis visuomet trokšta Jėzaus draugijos ir, ypač artėjant vakarui, tekartoja karštą dviejų Emauso mokinių prašymą: „Pasilik su mumis, Viešpatie!“ (plg. Lk 24, 29).

3. Kojos leidžiasi į kelią, žingsnius lydi džiaugsmas pasakojant apie prisikėlusį Kristų. Amžinai jauna Bažnyčia, visada einanti pirmyn.

Mokinių akims atsivėrus, kai jie pažino Jėzų per „duonos laužymą“, jie „tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę“ (plg. Lk 24, 33). Šis skubėjimas dalytis su kitais susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu rodo, kad „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 1). Neįmanomas dalykas, kad iš tikrųjų sutikę prisikėlusį Jėzų neužsidegtume troškimu visiems apie tai pasakoti. Todėl pirminis ir svarbiausias misijos lobynas yra tie žmonės, kurie atpažino prisikėlusį Kristų Šventajame Rašte ir Eucharistijoje, kurie nešiojasi jo ugnį širdyje ir šviesą akyse. Jie gali liudyti gyvenimą, kuris niekada nemiršta, net sunkiausiose situacijose ir tamsiausiomis valandomis.

„Žengiančių kojų“ įvaizdis mums dar kartą primena nuolat aktualią missio ad gentes, prisikėlusio Viešpaties Bažnyčiai pavestą misiją evangelizuoti kiekvieną žmogų ir kiekvieną tautą iki pat žemės pakraščių. Šiandien žmonijai, pažeistai daugybės neteisybių, susiskaldymų ir karų, labiau nei bet kada anksčiau reikia Gerosios Naujienos apie taiką ir išgelbėjimą Kristuje. Todėl šia proga noriu pakartoti, kad „visi turi teisę gauti Evangeliją. Krikščionys privalo ją skelbti neišskirdami nė vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti džiaugsmu, parodyti gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį“ (EG, 14). Misionieriškas atsivertimas tebėra svarbiausias tikslas, kurį turime kelti sau kaip individai ir kaip bendruomenė, nes „misionieriškoji veikla yra viso Bažnyčios darbo paradigma“ (ten pat, 15).

Pasak apaštalo Pauliaus, Kristaus meilė mus patraukia ir ragina (plg. 2 Kor 5, 14). Čia kalbama apie dvejopą meilę: Kristaus meilė mus traukia, įkvepia ir žadina mūsų meilę jam. Būtent dėl šios meilės pirmyn keliaujanti Bažnyčia yra visada jauna, o visi jos nariai vykdo misiją – skelbia Kristaus Evangeliją įsitikinę, jog „jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (15 eil.). Visi galime prisidėti prie šio misionieriško judėjimo: savo maldomis ir veikla, paremdami pinigais ar aukodami savo kentėjimus, taip pat asmeniniu liudijimu. Popiežiškosios misijų draugijos yra ypač tinkama priemonė šiam misionieriškam bendradarbiavimui skatinti tiek dvasiniu, tiek materialiu lygmeniu. Todėl Pasaulinės misijų dienos rinkliava skirta Popiežiškajai tikėjimo skleidimo draugijai.

Bažnyčios misionieriškos veiklos neatidėliotina svarba natūraliai reikalauja vis glaudesnio visų jos narių misionieriško bendradarbiavimo visais lygmenimis. Tai esminis tikslas Bažnyčios pradėtoje Sinodinėje kelionėje, kurią nusako raktiniai žodžiai: bendrystė, dalyvavimas, misija. Ši kelionė tikrai nereiškia Bažnyčios susitelkimo į save; tai nėra visuotinė apklausa, per kurią, kaip parlamente, sprendžiama, kuo tikėti ir ką praktikuoti, o ko ne, atsižvelgiant į žmonių pageidavimus. Tai veikiau keliavimas, kaip Emauso mokiniai kad keliavo, klausantis prisikėlusio Viešpaties, kuris visada eina tarp mūsų, kad paaiškintų mums Raštų prasmę ir laužytų Duoną su mumis, kad Šventosios Dvasios galia galėtume vykdyti jo misiją pasaulyje.

Kaip tie du mokiniai pasakojo kitiems, kas jiems atsitiko kelyje (plg. Lk 24, 35), taip ir mūsų skelbimas bus džiaugsmingas pasakojimas apie Viešpatį Kristų, jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, apie stebuklus, kuriuos jo meilė įvykdė mūsų gyvenime.

Taigi ir mes vėl leiskimės į kelionę, nušviesti susitikimo su Prisikėlusiuoju ir atgaivinti jo Dvasios. Eikime su degančiomis širdimis, atviromis akimis ir keliu žengiančiomis kojomis, kad Dievo žodžiu uždegtume kitų širdis, atvertume kitiems akis pamatyti Jėzų Eucharistijoje ir pakviestume visus kartu eiti taikos ir išganymo keliu, kurį Dievas Kristuje dovanojo žmonijai.

Šventoji Marija Keliautoja, Kristaus mokinių misionierių Motina ir Misijų Karaliene, melski už mus!

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimo iškilmė.

PRANCIŠKUS