Švenčiausioji Trejybė, misija ir Bažnyčia

Bažnyčia yra Švenčiausios Trejybės simbolis, Dievo misija (missio Dei) yra išreikšta pačioje Bažnyčios misijos pradžioje. „Piligrimų Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra misijinė, nes kyla iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos, vykdant  Dievo Tėvo valią“ (Ad gentes, 2). Todėl trijų asmenų Dievo paslaptis yra Bažnyčios pamatas, principas ir modelis, jos žemiškosios piligrimystės galutinis tikslas ir išsipildymas. Bažnyčia – tiek dieviškosios meilės dalyvė, tiek skirta dieviškajai meilei, todėl ji – sakramentas bei dalyvavimas Trejybėje, o to priežastis – Trejybės Bažnyčia (Ecclesia de Trinitate); gyvenimas Trejybėje, arba Bažnyčia Trejybėje (Ecclesia in Trinitate); ir keliavimas link Trejybės, arba Bažnyčia į Trejybę (Ecclesia ad Trinitatem).

Iš pirmo žvilgsnio misijos tema atrodo visiškai pastoralinė, neturinti nieko bendra su spekuliatyvia Trejybės teologija. Tačiau atidžiau paanalizavę pastebime, kad yra visai priešingai. Savo esme Bažnyčia yra gimusi iš misijos ir save patiria kaip skatinamą misionieriškos dinamikos, taigi misija negali būti suprantama tik iš pastoracinės perspektyvos. Priešingai, sąvoka „misijos“ išreiškia, kaip Trejybė pati atsiveria pasauliui, atsiųsdama Sūnų ir Dvasią. Didysis protestantų sisteminis teologas Karlas Barthas, pirmasis moderniųjų amžių teologas, prisiminė šį pradinį Trejybės aspektą „misijos“ sąvokoje. 1957 m. jis rašė: „Argi nesvarbu, kad ištikimiausias misionierius ar pats uoliausias misijų rėmėjas žinotų faktą, jog ankstyvojoje Bažnyčioje sąvoka missio kilusi iš Trejybės doktrinos: tai terminas, reiškiantis, kad Dievas per Sūnų ir Dvasią siunčia į pasaulį save?“ Barthas stengėsi parodyti, jog misijos kilmė nėra nei žmonijoje, nei Bažnyčioje, bet pačiame Dieve. Jis norėjo pabrėžti, kad misijų pastangų pamatas glūdi giliausioje dieviškumo dimensijoje, t. y. kad Sūnus buvo atsiųstas į pasaulį, o tai yra visos misijos šaltinis, archetipas ir modelis. Pamoka, glūdinti šiame teologiniame ryšyje, – misija yra ne žmogiškas, o dieviškas darbas. 

Dėl šios priežasties Bažnyčia savo sūnuose ir dukrose, kaip ženkluose ir instrumentuose, padaro matomą nematomo Dievo misiją ir apčiuopiamu būdu išreiškia Trejybės bendrystę, kuri Dievo išėjimo dinamikoje išliejama žmonijos labui.

„Susivienijimas“, apie kurį kalbama Laiške efeziečiams (žr. Ef 2, 13–22), – tai Dievo sunaikinama stipri atsiskyrimo dinamika, įsišaknijusi žmoguje. 

Dievo santykyje su kiekvienu nuodėmingu žmogumi ir visa žmonija bei jos vergove nuodėmei apskritai, Dievas žengia pirmąjį žingsnį. Tai jis, Švenčiausias iš Švenčiausių, prisiartina ir žengia kartu su tais, kurie buvo toli nuo jo. Jis naikina giliai žmonijoje paslėptą neapykantą. Jis broliais ir seserimis padaro tuos, kurie kažkada buvo atskirti ir juos iš naujo sujungia savyje. Iš jų jis sukuria bendruomenę, Bažnyčią. Kryžius – tai nesuardomos Dievo meilės ir bendrystės su žmonija šaltinis. Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenė, suburta Dievo per Jo Sūnaus auką, – tai Dievo bendruomenė. Todėl Dievo Bažnyčia – tai vyrų ir moterų bendruomenė, sukurta nauja jėga – Dievo, kuris atleidžia, sutaiko ir suvienija, malone. Bažnyčia gimė iš dieviškos bendrystės, ir iš Viešpaties gauna bendrystės dovaną bei užduotį. Katalikiškame kontekste Trejybės teologija išsivystė keleriais metais vėliau, o prie to ypač prisidėjo Hansas Ursas von Balthasaras. Jis atkuria erdvę ir gyvenimą teologinėse Trejybės temose nuolat tvirtindamas, kad Sūnaus „misija“ grindžiama Jo vidiniu atėjimu nuo Tėvo. 

Savo misija Bažnyčia niekada nepakeičia Dievo ar Dievo darbo. Dvasia ragina, drąsina Bažnyčią atsiverti Dievui ir artimui dosnumo tėkme, nuo kurios ši dovana auga. 

Santrauką pagal vadovą „The Extraordinary Missionary Month October 2019, entitled Baptized and sent: the Church of Christ on mission in the world“
parengė kun. Rastislavas Dluhý CSsr, vertė Teresė Ringailienė.