Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė (1873–1897), Misijų globėja

Teresė Marten  (Thérèse Martin) gimė Alansono mieste, Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Liudviko Marteno ir Zelijos Geren, kurie buvo kartu kanonizuoti 2015 m., šeimoje. Po motinos mirties 1877 m. rugpjūčio 28 d. Teresė su šeima persikėlė į Lizjė miestą. Žmogišką ir dvasinę Teresės brandą lydėjo ypatingos malonės, jos leido augti žinant begalinį Dievo gailestingumą, rodomą kiekvienam žmogui. Per 1883 m. Sekmines ji patyrė nepaprastą malonę – Švč. Mergelės Marijos užtarimu pagijo nuo sunkios ligos. 1884 m. Teresė priėmė Pirmąją Komuniją ir patyrė itin artimo ryšio su Kristumi malonę.

Teresė turėjo didelį troškimą sekti savo seserų Paulinos ir Mari pėdomis ir atsidėti kontempliatyviam gyvenimui karmeličių vienuolyne Lizjė. Piligriminėje kelionėje į Italiją, per Lizjė vyskupijos tikinčiųjų susitikimą su popiežiumi Leonu XIII, ji drąsiai paprašė Šventojo Tėvo leisti jai įstoti į karmeličių vienuolyną būnant tik 15 metų. Gavusi leidimą, įstojo į vienuolyną 1888 m. ir davė įžadus 1890 m. rugsėjo 8 d.

Teresės kelionė į šventumą buvo sustiprinta didelių pasitikėjimo Dievu išbandymų, apie kuriuos ji liudijo savo užrašuose, laiškuose ir maldose, akimirkomis. Jos mokymas taip pat atsiskleidžia eilėraščiuose ir nedideliuose spektakliuose, kuriuos rašė poilsiui su seserimis. Bendradarbiaudama ruošiant novicijas, ji ėmė skleisti savo dvasines patirtis, aprašytas „Mažajame dvasinės vaikystės kelyje“ (Lietuvoje žinomos kaip „Mažasis kelelis“ – red. past.). Ji taip pat gavo užduotį palydėti du misionierius brolius savo pasiaukojimu ir malda, ir tai suteikė galimybę įgyvendinti apaštališkąjį ir misionieriškąjį pašaukimą, skatinusį ją kuo daugiau žmonių atvesti į susitikimą su Viešpačiu, trokštančiu sielų. 

1896 m. balandžio 3 d. naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį Teresei pirmąkart pasireiškė liga, galiausiai nuvedusi į mirtį. Šiuo laikotarpiu ji buvo stipriai susitelkusi į savo pašaukimą būti plakančia širdimi Bažnyčioje, kuri yra mylima, mylinti ir kurianti meilę. Blogėjant sveikatai, Teresė buvo perkelta į ligoninę. Anksčiau, tamsią tikėjimo naktį, ji teigė: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą.“ 1897 m. rugsėjo 30 d., būdama 24 m., ji išėjo iš šio gyvenimo tardama žodžius: „Mano Dieve... Myliu tave.“

Kanonizuota popiežiaus Pijaus XI 1925 m. gegužės 17 d., šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir Šv. Pranciškus Ksaveras po dvejų metų buvo paskelbti visuotiniais misijų globėjais. 1997 m. spalio 19 d. šv. Jonas Paulius II paskelbė ją Bažnyčios mokytoja. Jos liturginė šventė švenčiama spalio 1 d. 

Savo autobiografijoje „Vienos sielos istorija: rankraštis C“ šv. Teresė aprašo jėgą, su kuria Dievas įtraukė ją į vienovės su Savimi sūkurį: „Suprantu, Viešpatie, kad kai siela leidžiasi įtraukiama į Tavo aliejų kvapą, ji nebegali bėgti viena, o visos jos mylimos sielos seka ją; tai vyksta be suvaržymų, be pastangų, tai natūrali jos traukos prie Tavęs pasekmė. Kaip srauni upė įteka į vandenyną, paskui save tempdama viską, su kuo susidūrė kelyje, taip ir siela, o Jėzau, panyra į bekraštį Tavo Meilės vandenyną, susirinkdama visus lobius, kuriuos turi. Viešpatie, Tu žinai, neturiu jokių kitokių lobių, tik sielas, kurios meldė Tave susivienyti su manąja“ („Vienos sielos istorija: rankraštis C“, 334–335).

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės užsidegimas buvo nušviestas ir maitinamas vienovės su Viešpačiu per nuolatinę maldą, Jo Žodžio meditaciją, sakramentinį gyvenimą ir bendrumą su seserimis vienuolyne. Apmąstymas buvo būdas išvystyti gilesnį kasdienį įvykių suvokimą. Tie, kurie visiškai atiduoda save Dievui, tampa Dievo dovana visiems, o jų egzistencija, visiškai ir laisvai atiduota dieviškajai garbei, skelbia ir skleidžia Dievo pirmumą ir žmogaus, sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą, transcendenciją. Šios mažos šventosios užsidegimas išreikštas visišku jos pasitikėjimu Dievu ir troškimu pasidalinti savo susitikimo su Dievu patirtimi su kitais, visuotinės bendrystės glėbyje. Ji matė, kad pasitikėjimas Dievu yra galingas atsivertimo būdas; gyvendama, kad atsakytų į Jėzaus troškimą būti mylima, ji norėjo mylėti Jį ir padaryti, jog Jį mylėtų, pasiūlyti jam meilę už Meilę. Didžiausias Teresės troškimas – šventumas – neatskiriamas nuo jos troškimo išgelbėti visus žmones, ypač neturtingiausius. Ypatingas apaštalavimas, kai vienuolė gyvena tarp keturių vienuolyno sienų, ženklina erdvę, skirtą būtent Viešpačiui ir yra susijęs su mistinio Kristaus kūno širdimi, kuri myli ir skleidžia meilę, leisdama kiekvienam išgyventi savo ypatingą charizmą, misiją, identitetą tarnaujant Karalystei.

Gyvenimas, pasiūlytas Dievui, susijungiant su auka Kalvarijoje, gauna malonę tarnauti Jam ištikimai, kūrybingai ir energingai; tai esminė tiesa, iš kurios išauga pastoracinė sielovada ir misijų darbas. Tai aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sąveika, vykstanti kiekvieno, kuris atsiliepia į Viešpaties šaukimą, širdyje ir besivystanti mistiniame Kristaus kūne, kuriame įvairūs nariai suderina savo konkrečią misiją, palaikydami ir praturtindami vienas kitą. Taip netgi vieta, skirta būtent tik Dievo garbinimui – uždaras vienuolynas,  tampa tinkamas misijų darbui kaip užtarimo vieta ir maldos kupinas broliškas dalyvavimas misijose.

„Norėčiau skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose pakaitomis, net ir pačiose tolimiausiose salose. Būčiau misionierė ne kelerius metus, bet nuo sukūrimo pradžios iki amžių pabaigos. Tačiau svarbiausia, mano Mylimas Gelbėtojau, praliečiau dėl Tavęs kraują, net iki paskutinio lašo... Kankinystė buvo mano jaunystės svajonė [...], tačiau negaliu apriboti savęs trokšdama vienos kankinystės. Kad patenkinčiau save, man reikia visų [...] Jėzau, jei norėčiau surašyti visus savo troškimus, turėčiau pasiskolinti Tavo Gyvenimo Knygą, nes joje surašyti visų šventųjų darbai, ir dėl Tavęs aš juos visus nuveikčiau“ („Vienos sielos istorija“: rankraštis B, 251–252).

Teresė aukojo savo kančias už pašaukimus ir misionierių darbą ir bandė tai paaiškinti savo seserims, kurios stebėjo šias pastangas, nesuprasdamos jos stiprių motyvų. Teresės gyvenimas išseko, tačiau didžiulis užsidegimas leido įgyvendinti troškimą nesiilsėti net po mirties. Sielai susijungus su Viešpačiu, ji troško dar uoliau tęsti savo misiją padėti broliams ir seserims ir priartėti prie Meilės. 

Laiškuose dvasiniams broliams misionieriams Teresė pabrėžė, kaip su jos pagalba per maldą ir meilę gali būti lengviau panaudojami Jėzaus Kristaus suteikti apaštaliniai ginklai. Ji buvo tvirtai įsitikinusi Mažojo kelelio grožiu ir buvo nukeliavusi iki Viešpaties Širdies, su savimi nusivesdama visus misionierius ir visas jiems patikėtas sielas. Maldoje, kurioje itin daug nuorodų į Šventąjį Raštą, Teresė taip kreipėsi į Dievą:

„O mano Jėzau! Dėkoju, kad išpildei vieną iš didžiausių mano troškimų – turėti brolį, kunigą, apaštalą [...]. Tu žinai, Viešpatie, kad vienintelis mano siekis yra padaryti Tave žinomą ir mylimą. Dabar mano troškimas bus išpildytas. Aš galiu tik melstis ir kentėti, bet siela, su kuria mane sujungi malonės saitais eis ir kovos lygumoje, kad Tau laimėtų širdžių, o aš melsiuosi ant Karmelio kalno, kad leistum jiems laimėti.

Dangiškasis Jėzau, išgirsk maldą, kurią siunčiu už jį, norintį tapti Tavo misionieriumi. Apsaugok jį pasaulio pavojuose.  Leisk jam nuolat justi praeinančių dalykų nereikšmingumą ir tuštybę bei laimę jų nekęsti dėl Tavo meilės. Tegul jis tęsia šį didingą apaštalavimą su visais, šalia esančiais. Tegul jis būna apaštalas, vertas Tavo Švenčiausiosios Širdies“ (Malda, 1895 m.).