MISIJŲ Y-MĖNUO
Spalis 2019
RENGINIAI katalikai.lt october2019.va
RENGINIAI october2019.va katalikai.lt
Šventųjų misionierių ir globėjų liudijimai

Pal. arkivyskupas Teofilius Matulionis 1943 m. Kaišiadoryse Pal. arkivyskupas Teofilius Matulionis 1943 m. Kaišiadoryse

Palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962)

Teofilius buvo antrasis iš trijų Jurgio ir Onos Matulionių sūnų. Gimė 1873 m. birželio 22 d.  Kudoriškyje, Alantos parapijoje. Parinktas Teofiliaus vardas žvelgiant į tolesnį jo gyvenimą įgauna pranašišką prasmę: graikų  kilmės vardo Teofilis reikšmė – „Dievo mylimas“. Motina ketvirto kūdikio jau nebeišvydo – mirė gimdydama. Likęs našliu Matulionis vedė antrąkart ir susilaukė dar spetynių vaikų. Nors šeima buvo gausi, tėvas dėjo daug pastangų, kad paaugę vaikai mokytųsi. Skaityti Teofilių išmokė J. Barisa, kuris mokė vaiką lenkiškai pats nemokėdamas tos kalbos. Teofilius prašė tėvelį, kad leistų mokytis pas J. Pakalnį, baigusį keturias Liepojos gimnazijos klases. Šis mokė Teofilių ir lietuvių kalbos. Pirmoji lietuviškai parašyta knygelė, kurią vaikas gavo iš J. Pakalnio, buvo kun. J. Bosko gyvenimas. Vėliau Teofilius mokėsi Daugpilio gimnazijoje. 

Būdamas aštuoniolikos ryžosi stoti į  Petrapilio kunigų seminariją. 1900 m. kovo 4 d. T. Matulionis Petrapilyje įšventintas kunigu. Darbavosi Latvijos parapijose. Bikavoje kunigas Teofilius perstatinėjo bažnyčią, buvo uolus sielovadininkas, labai mylėjo vaikus ir buvo jų mylimas. Klebonas visiems patarnavo net ir tais atvejais, kai pačiam grėsė pavojus. Už ortodoksės ir kataliko vaiko pakrikštijimą buvo teisiamas. Teisėjui jis prisipažino žinojęs, kad kūdikio motina ortodoksų tikėjimo, „bet taip pat žinojau, kad kūdikis yra silpnas ir kad mano pareiga Dievui buvo pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto!“ Dėl to įvykio buvo atleistas iš Bikavos klebono pareigų.  

Nuo 1910 m. T. Matulionis darbavosi Petrapilyje, kur kilo revoliucija. Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės. Kilo badas. Kas tik galėjo, stengėsi bėgti iš Petrapilio. Kunigas Teofilius ryžosi pasilikti, nors ir būtų tekę mirti. Jam buvo pavesta Švč. Jėzaus Širdies parapija. Nuolankumas žmonėms, uolumas sielos reikaluose ir nenuilstamas darbas statant Švč. Jėzaus Širdies šventovę žavėjo daugybę žmonių. Tačiau 1923 m. T. Matulionis kartu su kitais katalikų dvasiškiais buvo suimtas ir nuteistas kalėti. 

Grįžęs iš kalėjimo tęsė savo darbus, o 1929 m. vasario 9 d. Petrapilyje vysk. A. Maleckis T. Matulionį slapta konsekruoja vyskupu. Nors saugumo organai ir nežinojo, kad T. Matulionis yra vyskupas, tačiau stengėsi padaryti jį savo agentu. Jis buvo ypatinga asmenybė. Nieko iš to neišėjus, 1929 m. ganytojas suimamas ir išsiunčiamas dešimčiai metų  į koncentracijos lagerį Solovkų salose. 

Kun. Juršėnas, buvęs kalinys, prisiminė: „Valdžios atstovas pasakė: pirmiausia kiekvienas iš jūsų, atvežtas į šitą stovyklą, turite palikti savo „aš“ už stovyklos ribų. Čia tavęs nėra, esi tiktai daiktas. Ir jeigu kuris bandysite nepaklusti, to gyvybė kainuos tik vieną kulkutę“. T. Matulionis pasakojo, kad  kaliniai per dieną turėdavo išgrįsti 50 m kelio arklių vežimams; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške tarp šakų sunku prikasti; sunešti iš miško tam tikrą malkų kiekį. Sekmadieniai nebuvo švenčiami. Katalikai, ypač kunigai, ir grasinami švęsdavo sekmadienius, bet už tai dirbdavo tada, kai kiti ilsėdavosi. Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tik barako kunigai, trečią ryto. Vienas iš kunigų budėdavo. Šventąją auką atnašaudavo iš karto 3 kunigai – kiekvienas savo apeigomis, dėl vietos stokos tik atsiklaupę, užsidėję tik stulas. Altorių atstojo paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle, mažas relikvinis kryželis, degantis žvakigalis. 

Į Solovkų salas siųsdavo „na golodnuju smert“ (mirti badu, nes ne tik kaliniai negaudavo kalėjimo maisto – visoje saloje jo nebuvo, o aplink – vanduo). Bausmėms buvo naudojamas ir „kinų metodas“: žmogus negalėdavo prisiglausti prie sienos, nes jos būdavo ne statmenos; cementinės grindys būdavo apliejamos vandeniu, nusilpusius kalinius puldavo alkanos žiurkės. Kartą administracijoje dirbę kaliniai pakėlė taures „už kunigų sveikatą“. Vadinamieji stukačiai  (kaliniai-šnipai) pranešė valdžiai. Buvo suimti trys amenys iš kalėjimo administracijos ir septyni kunigai, tarp jų – vysk. Teofilius. Jis gavo metus baudžiamojo izoliatoriaus. 

„Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. – Tardymai vykdavo naktimis ir labai ilgai trukdavo. Tardytojas buvo gan kietas, bet aš neturėjau nei ko slėpti, nei jam ką nors naudingo galėjau pasakyti. Taip prabėgo daugybė naktų. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turi šitiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į kietą to žmogaus  širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man jį paduodamas tarė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ 

Vėliau T. Matulionį išsiuntė 250 km į šiaurę sunkiems miško darbams prie Ladogos ežero. Čia kalinys neturėjo teisės gauti nei siuntinių, nei laiškų. Pats vyskupas pasakojo: „Niekados nepamiršiu tų dienų. Su kalinio uniformoms, vyžotom kojom, per pečius persimetę virvę vilkdavome malkas rogėmis. Daugiausia man teko dirbti prie miško darbų. Mes turėjome parūpinti sijų naujai vedamam keliui. Buvo tokių parų, kai per šakas ir akmenis turėdavome iš miško į kelią (šimtą ir daugiau metrų) ant pečių išnešti po 12 kubinių metrų malkų“.

1933 m. spalio 19 d. vysk. T. Matulionis, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis kaliniais, kartu su kitais grįžta į Lietuvą. Prie Lietuvos sienos jam ant galvos iškilmingai uždedama vyskupo kepurė. Visi nustebo, kad jis – vyskupas. 

Matulionis 1934 m. kelis kartus aplankė popiežių Pijų XI, dalyvavo balandžio 1 d. pal. J. Bosko kanonizacijos iškilmėse. Išeivijos kvietimu 1934 m. išvyksta į JAV, kur lanko lietuvių išeivijos bendruomenes. Grįždamas atgal 1936 m. aplanko Egiptą,  Šv. Žemę. 1936 m. rudenį apsigyvena prie seserų benediktinių bažnyčios Kaune kaip jos rektorius. Įveda nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. Kurį laiką eina vyriausiojo Lietuvos kariuomenės kapeliono pareigas.  

1943 m. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupu. Jis parašo pirmąjį raštą laišką kunigams, vienuoliams ir tikintiesiems. Vyskupas įvardija, kad bolševikai nori Lietuvoje sunaikinti Katalikų Bažnyčią, todėl iš mokyklų išmestas tikėjimo dėstymas, uždrausta  katekizuoti vaikus, jaunimas verčiamas stoti į bedieviškas organizacijas, uždrausta katalikų spauda, religinės organizacijos. Prie to prisidėjo ir moralinis žmonių pakrikimas. T. Matulionis ragina žmones priimti Kristaus mokslą, praktikuoti sakramentus, santuokoje kurti darnias šeimas, mylėti ir krikščioniškai auklėti vaikus, palaikyti ganytojus malda ir laukia šventai išauklėtų sūnų ir dukterų, kurie papildytų vienuolių ir kunigų gretas, nes Tėvynės ateitis priklauso nuo šeimos. Po bolševikų okupacijos atėjo vokiečiai. Jie įvedė brutalią priespaudą, masiškai gaudė žmones ir net iš bažnyčių ir gabeno prievartos darbams Vokietijoje.

1944 m. vasarą prieš grįžtant raudoniesiems T. Matulionis duoda savo kunigams nurodymą pasilikti su žmonėmis ir nepabėgti. Bažnyčios santykiai su okupacine sovietų valdžia buvo įtempti. 1945 birželio 24 d. vyskupas rašo drąsų memorandumą LTSR Komisarų Tarybai teigdamas, kad Katalikų Bažnyčia niekada  nesutiks būti pasaulinės valdžios įrankiu. 1946 m. gruodžio 18 d. vysk. T. Matulionis suimamas. Saugume Vilniuje į tardymą naktimis šaukiamas jis eidavo su sutana ir kamža – kaip prie altoriaus. Ypatingoji Taryba Maskvoje jam skyrė septynerius metus kalėjimo. 1948 m. T. Matulionis buvo išvežtas į griežto režimo kalėjimą Vladimire. Laiške jis rašė: „Aš visą dieną ir naktį uždarytas kambaryje be jokio darbo, tik apie valandą per parą išleisdavo na progulku – pasivaikščioti uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą“.  

Po septynerių  metų vyskupas išsiunčiamas į Mordoviją, kur laikomas dar kelerius metus, nors jam jau virš 80 metų! Tačiau T. Matulionis nenusiminė, daug meldėsi, laiškuose rašė, kad visiškai sutinka su Dievo valia, tik labai norėtų „sudėti savo kaulus gimtoje žemėje“.    

 Į Lietuvą T. Matulionis grįžo tik 1956 m. Valdžia vyskupijos valdyti jam nebeleido. 1958 m. jis ištremtas į Šeduvą, tačiau ir iš čia slapta nuo valdžios rūpinosi savo vyskupijos reikalais. 1962 m. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vysk. Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą.

1962 m. rugpjūčio pradžioje dvasininkas gauna kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Tačiau 1962 m. rugpjūčio 17 d. jo bute Šeduvoje daroma krata ir jos metu arkivyskupui suleidžiama neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją, arkivyskupas Teofilius miršta. 

Arkivysk. T. Matulionis yra ne vien lietuvių tautos turtas. Jis yra visos krikščionių bendruomenės deimantas. Garbingojo Teofiliaus gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti: ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis.

Parengta pagal „Saleziečių žinios“, 2017 m. Nr. 1