Palaimintasis Justas Takayama Ukon (1552–1615)

Japonijos  Bažnyčios istorijoje buvo daug kankinių (42 šventieji ir 393 palaimintieji, įskaitant ir Europos misionierius), visi nukankinti in odium fidei (liet. dėl tikėjimo liudijimo), per kelias persekiojimų bangas, o tarp jų yra ypatinga Justo Takayama Ukon istorija. Jis buvo pasaulietis, politikas ir karininkas; tiesą sakant, buvo feodalas ir samurajus. Priešingai nei kiti, jis nebuvo pasmerktas mirčiai, bet jam teko atsižadėti labai aukštos savo socialinės padėties, kilmingumo ir turto tam, kad liktų ištikimas Jėzui Kristui ir Evangelijai.

Jam gimus, tarp 1552 ir 1553 metų, buvo suteiktas vardas Hikogoro Shigetomo. Jis gimė Takayama pilyje, netoli Nara, Japonijos, Takayama Zusho sūnumi, vėliau tapo Sawa pilies valdovu. Jo šeimos pavardė Takayama kilusi nuo teritorijos pavadinimo, kuri priklausė jiems kaip feodalinė nuosavybė. Šeima priklausė kilmingųjų luomui, vadinamam daimyo. Šiam luomui priklausė kelių sričių lordai, kurie laikydavosi ištikimos sąjungos, tiekdami kariuomenes ir profesionalius kovotojus, samurajus. Šie luomai dažnai kariaudavo tarpusavyje, kad išplėstų savo įtakos zonas.

1563 metais šiogūnas (karinis Japonijos valdytojas) paskyrė Justo tėvą, kad suimtų ir nuteistų tėvą jėzuitą misionierių Gasparą Videlą, kuris tuo metu skelbė Evangeliją Kiote, būsimajame imperatoriaus mieste. Evangeliją į Japoniją atnešė didis misionierius tėvas jėzuitas Pranciškus Ksaveras 1549 metais, ir ji greitai išplito. Justo tėvas labai susižavėjo klausydamasis tėvo Videlos ir apsisprendė tapti krikščionimi. Jis buvo pakrikštytas ir pasirinko Dariaus vardą. Pakeliui į savo pilį, lydimas katecheto, jis apmokė ir pakrikštijo daugelį savo karininkų, taip pat ir savo žmoną, vaikus, įskaitant vyriausiąjį sūnų Hikogoro, kuriam tuo metu buvo apie dvylika metų, ir jis gavo Justo vardą. Nuo šio įvykio jo tėvas tapo krikščionių gynėju.

Justui, kaip vyriausiajam sūnui ir svarbios daimyo paveldėtojui, buvo aiškus pašaukimo kelias, t. y. tapti samurajumi, kovotoju, visada pasirengusiu ginti savo šeimą, turtą ir savo valdovą šioguną. Esant dažniems nesutarimams tarp skirtingų daimyo, jam teko dalyvauti įvairiuose karuose bei mūšiuose, kuriuose pasižymėjo savo narsa. Priverstinis jo atsitraukimas gydytis po sužeidimo dvikovoje buvo Apvaizdos dovana, ir tuo jis įsitikino 1571 metais būdamas dvidešimties. Nors jis ir liko samurajumi, panaudojo turimus įgudžius ir ginklus savo teritorijos silpniesiems, ypač našliams ir našlaičiams, ginti.

1573 metais Justas šeima įgavo naują savo luomo statusą, o kadangi jo tėvas buvo jau per senas, kad susitvarkytų su šeimos valdymo reikalais, Justui teko perimti tėvo pareigas ir tapti daimyo. Po dvejų metų jis vedė Giustą, krikščionę moterį, susilaukė trijų sūnų (du iš jų mirė kūdikystėje) ir vienos dukters. Jis pastatė bažnyčią imperatoriaus mieste Kiote ir seminariją Azuchi‘yje prie Biwa ežero, skirtą Japonijos misionierių ir katechetų formacijai. Dauguma seminarijos studentų buvo iš vietinio regiono.

Justas mėgo pasinaudoti tradiciniu Japonijoje arbatos gėrimo ritualu kaip evangelizacijos priemone. Per arbatos gėrimo ceremoniją užsimezga artimesnis santykis, pagilinama draugystė, ir Justas išnaudodavo šį momentą paskelbdamas Evangeliją visiems esantiems ir kviesdavo į pokalbį apie krikščionių tikėjimą su kitais kilmingais asmenimis. Pirmuoju Toyotomi Hideyoshi šioguno valdymo laikotarpiu, kurio galia išaugo 1583 metais, Justo įtaka tarp kilmingųjų buvo stipri, keletas kilmingųjų apsisprendė tapti krikščionimis. Bet Toyotomi, tapęs toks galingas, kad net galėjo suvienyti visą Japoniją savo autoriteto galia, pradėjo gąsdinti krikščionis ir 1587 metais išleido įsaką, uždraudžiantį krikščionybės praktikavimą šalyje, ir įsakė išvyti užsienio misionierius ir ištremti vietinius katechetus.

Visi didieji feodalų valdovai sutiko su įsaku, išskyrus Justą, kuris pasirinko geriau atsisakyti savo luomo statuso ir išvykti į tremtį negu paklusti. Toyotomi staiga mirė, bet jo įpėdinis pasirodė esąs dar blogesnis nei jo pirmtakas. Krikščionių persekiojimas tapo plačiai paplitęs ir nuožmus, juo siekta išrauti vadinamąją „piktžolę“ arba „ydingą religiją“.

1614 m. vasario 14 d. Justas Takayama ir jo šeima buvo sulaikyti ir perkelti į Nagasakį, kur laukė savo mirties bausmės nuosprendžio kartu su kitais sulaikytais misionieriais iš įvairių vietovių. Praėjus mėnesiui po įkalinimo, 1614 m. lapkričio 8 d., Justas ir trys šimtai bendražygių sulaukė nuosprendžio. Jiems buvo paskirta ištrėmimo bausmė į kinų kalėjimą Maniloje, Filipinuose. Kai buvo suimtas, Justas tikėjosi patirti kankinystės dalį Nagasakio mieste. Jis buvo tikras, kad bus nužudytas, ir laukė savo pabaigos su gilia ramybe. Ištrėmimas ir lėta kelionė perkrautame laive į nežinomybę pasitarnavo gilesniam Justo tikėjimui. Nors jie buvo pagarbiai sutikti ispanų, išvargintas kalėjimo ir ilgos kelionės, jis mirė Maniloje 1615 m. vasario 3 d., po keturiasdešimties dienų nuo atvykimo į Filipinus.

Justo pavyzdys yra labai svarbus ir vertingas. Jis gyveno autentišką, nuoširdų, sąžiningą ir gilų krikščionio gyvenimą. Jis buvo pripažintas kankiniu: nors ir nebuvo tiesiogiai nužudytas savo persekiotojų, bet buvo priverstas apleisti visą savo turtą, savo socialinį statusą, ištverti kelionę į tremtį, kuri prisidėjo prie jo mirties. Jis buvo labai laimingas gavęs iš Dievo dovaną – krikščionio tikėjimą ir buvo užkrečiantis liudytojams visiems, kuriuos sutikdavo – savo luomo kilmingiesiems asmenims, vyresniesiems, eiliniams ir draugams.

Jo beatifikacija vyko Osakos mieste 2017 m. vasario 7 d., popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu.

Vertimas ses. Benediktos RA
Rūpinosi Kauno arkivyskupija ir redemptoristai Lietuvoje

Versta iš „The Extraordinary Missionary Month October 2019, entitled Baptized and sent: the Church of Christ on mission in the world“