MISIJŲ MĖNUO
Spalis 2022
SAVANORYSTĖ
SAVANORYSTĖ katalikai.lt
Popiežiaus PRANCIŠKAUS žinia 2022 m.
Popiežiaus žinia lenkiškai (PL)

„Tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8)

Žinia Pasaulinės misijų dienos proga (2022 m. spalio 23 d.)

Brangūs broliai ir seserys!

Šie žodžiai priklauso Apaštalų darbuose aprašytam paskutiniam Prisikėlusio Jėzaus pokalbiui su mokiniais prieš jam įžengiant į dangų: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (1, 8). Tai yra ir 2022 m. Pasaulinės misijų dienos tema, kuri kaip visada padeda mums įsisąmoninti, kad Bažnyčia savo esme yra misionieriška. Šiemet ji suteikia mums progą paminėti keletą svarbių Bažnyčios gyvenimo ir misijos sukakčių: prieš 400 metų įkurta Tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacija, šiandien tai – Tautų evangelizavimo kongregacija; prieš 200 metų įsteigta Tikėjimo skleidimo draugija; jai drauge su Šventosios vaikystės draugija ir Šventojo apaštalo Petro draugija prieš 100 metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas.

Apmąstykime šias tris reikšmines ištaras, kuriomis apibendrinami mokinių gyvenimo ir misijos pagrindai: „Tapsite mano liudytojais“, „lig pat žemės pakraščių“ ir „ jūs gausite jos [Šventosios Dvasios] galybės“.

1. „Tapsite mano liudytojais“– visiems krikščionims skirtas kvietimas liudyti Kristų

Tai pagrindinis dalykas, Jėzaus mokymo esmė žvelgiant į mokinių misiją pasaulyje. Visi mokiniai bus Jėzaus liudytojai dėl Šventosios Dvasios, kurią jie priims: jie taps liudytojais iš malonės. Kad ir kur eitų, kad ir kur būtų. Kaip Kristus yra pirmasis Tėvo pasiuntinys, t. y. misionierius (plg. Jn 20, 21) ir, kaip toks, yra jo „ištikimasis liudytojas“ (plg. Apr 1, 5), taip ir kiekvienas krikščionis pašauktas būti Kristaus misionieriumi ir liudytoju. O Bažnyčia, Kristaus mokinių bendruomenė, neturi kitos misijos, kaip tik evangelizuoti pasaulį ir liudyti Kristų. Bažnyčios tapatybė yra evangelizuoti.

Dar kartą nuodugniau perskaičius visą tekstą paaiškėja kai kurie aspektai, kurie yra visada svarbūs Kristaus mokiniams patikėtai misijai: „Tapsite mano liudytojais.“ Daugiskaitos forma pabrėžia bendruomeninį ir bažnytinį mokinių misionieriškojo pašaukimo pobūdį. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į misiją Bažnyčioje ir pagal Bažnyčios įgaliojimą: todėl misija vykdoma bendrai, o ne individualiai, bendrystėje su bažnytine bendruomene, o ne savo iniciatyva. Net jei kas nors tam tikroje ypatingoje situacijoje evangelizacinę misiją atlieka vienas, jis ją vykdo ir visada turi vykdyti bendrystėje su jį siuntusia Bažnyčia. Kaip šv. Paulius VI mokė man labai brangiame dokumente, apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi: „Evangelizacija niekada nėra atskiro asmens individuali ir izoliuota veikla; tai iš pagrindų bažnytinė veikla. Kai mažiausiai žinomas pamokslininkas, katechetas ar ganytojas tolimiausiame žemės kampelyje skelbia Evangeliją, buria savo nedidelę bendruomenę arba teikia sakramentą, jis atlieka, net jei yra visiškai vienas, Bažnyčios veiksmą, o jo veikla tikrai susijusi su visa Bažnyčia instituciniais ryšiais, tačiau taip pat malonės tvarkos neregimais saitais bei šaknimis“ (EN, 60). Iš tiesų neatsitiktinai Viešpats Jėzus siuntė savo mokinius į misiją po du; krikščionių liudijimas apie Kristų pirmiausia yra bendruomeninio pobūdžio. Todėl labai svarbu, kad vykdant misiją dalyvautų bendruomenė, net ir nedidelė.

Antra, mokiniai raginami gyventi savo asmeninį gyvenimą misijos perspektyva: jie yra Jėzaus siunčiami į pasaulį ne tik vykdyti misiją, bet ir pirmiausia išgyventi jiems patikėtą misiją; ne tik liudyti, bet ir pirmiausia būti Kristaus liudytojais. Apaštalas Paulius tai nusako tikrai jaudinančiais žodžiais: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10). Misijos esmė – liudyti Kristų, jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą iš meilės Tėvui ir žmonijai. Apaštalai neatsitiktinai ieškojo, kuo pakeisti Judą, tarp tų, kurie, kaip ir jie, buvo Jėzaus prisikėlimo liudytojai (plg. Apd 1, 22). Būtent Kristų, prisikėlusį Kristų, turime liudyti ir dalytis jo gyvenimu. Kristaus misionieriai siunčiami ne tam, kad skelbtų save pačius, rodytų savo privalumus, gebėjimus įtikinti ar vadybinius įgūdžius. Jiems tenka didžiausia garbė žodžiais ir darbais dovanoti Kristų, džiaugsmingai ir atvirai visiems skelbti Gerąją Naujieną apie jo išgelbėjimą, kaip darė pirmieji apaštalai.

Todėl galiausiai tikrasis liudytojas yra „kankinys“, tas, kuris atiduoda savo gyvybę už Kristų, taip atsiliepdamas į Jo pačiu Savimi mums dovanotą dovaną. „Pirmutinis motyvas evangelizuoti yra mūsų gautoji Jėzaus meilė; patyrimas, kad esame jo išgelbėti, skatina mus jį vis labiau mylėti“ (Evangelii gaudium, 264).

Kalbant apie krikščioniškąjį liudijimą tebėra aktuali šventojo Pauliaus VI pastaba: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai“ (Evangelii nuntiandi, 41). Todėl krikščionių evangelinio gyvenimo liudijimas yra esmingai svarbus tikėjimo perdavimui. Kita vertus, tokia pat reikalinga išlieka užduotis skelbti Kristaus asmenį ir jo žinią. Paulius VI tęsia: „Skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. [...] Žodis visada lieka aktualus, ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė. Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo.“ Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą“ (ten pat, 42).

Taigi evangelizacijoje krikščioniško gyvenimo pavyzdys ir Kristaus skelbimas eina kartu. Vienas tarnauja kitam. Tai du plaučiai, kuriais kiekviena bendruomenė turi kvėpuoti, kad būtų misionieriška. Šis visapusiškas, nuoseklus ir džiaugsmingas Kristaus liudijimas neabejotinai bus traukos jėga, skatinanti Bažnyčios augimą ir trečiajame tūkstantmetyje. Todėl raginu visus susigrąžinti pirmųjų krikščionių drąsą, atvirumą, tą pirmiesiems krikščionims būdingą parrhesia, ir liudyti Kristų žodžiais ir darbais visose gyvenimo srityse.

2. „Lig pat žemės pakraščių“ – visuotinės evangelizacijos misijos nuolatinis aktualumas

Prisikėlęs Viešpats ragina mokinius būti jo liudytojais ir praneša, kur jie siunčiami liudyti: „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Čia aiškiai išryškėja visuotinis mokinių misijos pobūdis. Jame pabrėžiamas „išcentrinis“ geografinis judėjimas beveik koncentriniais ratais – iš Jeruzalės, žydų tradicijoje laikomos pasaulio centru, į Judėją ir Samariją, lig pat „žemės pakraščių“. Jie siunčiami ne prozelitų ieškoti, bet skelbti; krikščionys neužsiima prozelitizmu. Apaštalų darbuose pasakojama apie šį misionierišką judėjimą: čia gražiai vaizduojama Bažnyčia, „išeinanti“ vykdyti savo pašaukimo – liudyti Viešpatį Kristų, vadovaujama dieviškosios Apvaizdos konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Pirmieji krikščionys iš tiesų buvo persekiojami Jeruzalėje, todėl išsisklaidė po Judėją ir Samariją ir visur liudijo Kristų (plg. Apd 8, 1. 4).

Kažkas panašaus vyksta ir mūsų laikais. Dėl religinio persekiojimo, karo ir smurto daug krikščionių priversti bėgti iš savo krašto į kitas šalis. Esame dėkingi šiems broliams ir seserims, kurie neužsisklendžia savo kančioje, bet liudija Kristų ir Dievo meilę juos priimančiose šalyse. Paulius VI ragino juos tai daryti atsižvelgdamas į „atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje“ (Evangelii nuntiandi, 21). Iš tiesų vis dažniau patiriame, kaip įvairių tautybių tikinčiųjų buvimas praturtina parapijų veidą ir daro jas labiau visuotines, katalikiškesnes. Todėl migrantų sielovada yra misionieriška veikla, kurios nevalia apleisti ir kuri gali padėti vietiniams tikintiesiems iš naujo atrasti krikščioniškojo tikėjimo džiaugsmą.

Nurodymas „lig pat žemės pakraščių“ turėtų būti suvokiamas kaip visų laikų Jėzaus mokiniams skirtas kreipimasis, raginantis juos išeiti anapus įprastų vietų ir liudyti apie Jėzų. Nepaisant visų šiuolaikinės pažangos teikiamų priemonių, vis dar yra geografinių vietovių, kurių dar nepasiekė misionieriai Kristaus liudytojai su Gerąja Naujiena apie jo meilę. Kita vertus, jokia žmogiškoji tikrovė neturi būti svetima Kristaus mokiniams, vykdantiems savo misiją. Kristaus Bažnyčia buvo, yra ir visada bus „išeinanti“ į naujus geografinius, socialinius ir egzistencinius horizontus, į „paribio“ vietas ir žmogiškąsias situacijas, kad liudytų Kristų ir jo meilę visų tautų, kultūrų ir visokios socialinės padėties vyrams bei moterims. Šia prasme, kaip mokė Vatikano II Susirinkimas, misija visada bus missio ad gentes, nes Bažnyčia visada turės išeiti už savo ribų, kad liudytų Kristaus meilę visiems. Todėl norėčiau prisiminti daugelį misionierių ir padėkoti jiems už tai, kad savo gyvenimą praleido „eidami anapus“, įkūnydami Kristaus meilę daugeliui sutiktų brolių ir seserų.

3. „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ – visada leiskitės Dvasios stiprinami ir vedami

Prisikėlęs Kristus, skelbdamas mokiniams jų misiją būti jo liudytojais, pažadėjo ir malonę, reikalingą tokiai didelei atsakomybei: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). Pagal Apaštalų darbų pasakojimą, būtent po Šventosios Dvasios nužengimo ant Jėzaus mokinių pirmą kartą paliudijamas miręs ir prisikėlęs Kristus – tai įvyko per kerigminį skelbimą, vadinamąją šventojo Petro misionierišką kalbą Jeruzalės gyventojams. Taip Jėzaus mokiniai, iš pradžių buvę silpni, baikštūs ir užsidarę, pradėjo pasaulio evangelizavimo erą. Šventoji Dvasia juos sustiprino, suteikė drąsos ir išminties liudyti Kristų visų žmonių akivaizdoje.

Kaip „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3), taip nė vienas krikščionis be Dvasios įkvėpimo ir pagalbos negali pateikti išsamaus ir tikro liudijimo apie Viešpatį Kristų. Todėl kiekvienas Kristaus mokinys misionierius yra pašauktas pripažinti esminę Dvasios veikimo svarbą, gyventi su Ja kasdienybėje ir nuolat iš Jos semtis jėgų bei įkvėpimo. Kai jaučiamės pavargę, be motyvacijos, sutrikę, nepamirškime kreiptis į Šventąją Dvasią maldoje – noriu dar kartą pabrėžti esminį maldos vaidmenį misionieriškame gyvenime, – kad leistumės gaivinami ir stiprinami Dvasios, nepaliaujamai trykštančios dieviška nauja energija ir džiaugsmu dalytis Kristaus gyvenimu su kitais. „Gauti Dvasios džiaugsmo yra malonė. Ir tai yra vienintelė galia, kurią galime turėti skelbdami Evangeliją, išpažindami tikėjimą Viešpačiu“ (Žinia Popiežiškosioms misijų draugijoms, 2020 m. gegužės 21 d.). Taigi Dvasia yra tikroji misijos veikėja: būtent ji tinkamu laiku ir tinkamu būdu duoda tinkamą žodį.

Būtent Šventosios Dvasios veikimo šviesoje norime apmąstyti ir 2022 metų misionieriškas sukaktis. Šventosios tikėjimo skleidimo (de propaganda fide) kongregacijos įsteigimą 1622 m. paskatino noras plėtoti misionierišką užmojį naujose teritorijose. Apvaizdos įkvėpta intuicija! Kongregacija esmingai nulėmė, kad Bažnyčios evangelizacinė misija taptų iš tiesų tokia, t. y. nepriklausoma nuo pasaulinių jėgų kišimosi, kad būtų įsteigtos tos vietinės Bažnyčios, kurios šiandien yra tokios gyvybingos. Tikimės, kad kaip ir per pastaruosius keturis šimtmečius, Kongregacija su Dvasios šviesa bei jėga tęs ir stiprins savo darbą koordinuodama, organizuodama ir skatindama Bažnyčios misijų veiklą.

Ta pati Dvasia, kuri vadovauja visuotinei Bažnyčiai, įkvepia paprastus vyrus ir moteris nepaprastoms misijoms. Štai lygiai prieš 200 metų jauna prancūzė Paulina Jaricot įkūrė Tikėjimo skleidimo draugiją; šiais jubiliejiniais metais bus švenčiama jos beatifikacija. Nepaisydama sunkių sąlygų, ji priėmė Dievo įkvėpimą kurti maldos už misionierius ir misijoms skirtų rinkliavų tinklą, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti misijoje „lig pat žemės pakraščių“. Ši geniali idėja davė pradžią Pasaulinei misijų dienai, kurią švenčiame kasmet ir kurios rinkliava visose parapijose pervedama į pasaulinį fondą, iš kurio popiežius remia misijų veiklą.

Šiame kontekste taip pat prisimenu prancūzų vyskupą Charles de Forbin-Janson, inicijavusį Šventosios vaikystės draugiją, skirtą puoselėti misijas tarp vaikų vadovaujantis šūkiu „Vaikai evangelizuoja vaikus, vaikai meldžiasi už vaikus, vaikai padeda vaikams visame pasaulyje“; taip pat ponią Jeanne Bigard, subūrusią Šv. apaštalo Petro draugiją seminaristams ir kunigams misijų kraštuose remti. Šioms trims misijų draugijoms lygiai prieš šimtą metų buvo pripažintas Popiežiškųjų draugijų statusas. Prieš 150 metų gimęs palaimintasis Paulius Manna, taip pat Šventosios Dvasios įkvėptas ir vedamas, įkūrė dabartinę Popiežiškąją misijų sąjungą, ugdančią ir skatinančią misionierišką sąmoningumą tarp kunigų, vyrų ir moterų vienuolių bei visos Dievo tautos. Pats Paulius VI, patvirtinęs šios Sąjungos popiežiškąjį statusą, buvo jos narys. Šias keturias Popiežiškąsias misijų draugijas miniu dėl jų didelių istorinių nuopelnų, taip pat norėdamas pakviesti jus šiais išskirtiniais metais kartu su jomis pasidžiaugti jų veikla, kuria jos remia evangelizavimo misiją visuotinėje Bažnyčioje ir vietinėse Bažnyčiose. Tikiuosi, kad vietinės Bažnyčios šiose draugijose ras patikimą priemonę Dievo tautos misionieriškai dvasiai puoselėti.

Brangūs broliai ir seserys, toliau svajoju apie visiškai misionierišką Bažnyčią ir naują krikščionių bendruomenių misionieriškos veiklos laikotarpį. Ir aš kartoju Mozės palinkėjimą Dievo tautai kelyje: „Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai!“ (Sk 11, 29). Taip tebūnie, kad visi Bažnyčioje būtume tuo, kas jau esame dėl krikšto: Viešpaties pranašai, liudytojai, misionieriai! Šventosios Dvasios galia ir lig pat žemės pakraščių. Marija, Misijų Karaliene, melski už mus!

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2022 m. sausio 6 d., Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

PRANCIŠKUS