Šventasis Pranciškus Asyžietis (1182–1226 m.)

1206 m. Pranciškus Bernardone, turtingo prekybininko iš Asyžiaus (Italija) sūnus, pradėjo gilaus atsivertimo kelionę, kuri radikaliai pakeitė jo gyvenimo kryptį. Iš pradžių buvęs nerūpestingas ir tuščias jaunas vyras, Pranciškus tapo nuoširdžiu ir užsidegusiu Dievo ieškotoju. Po maždaug dvejų metų jo mylimoje mažoje Šventosios Marijos, Angelų Karalienės, bažnytėlėje Pranciškų giliai sujaudino Evangelijos ištrauka apie Jėzų, siunčiantį savo mokinius. Išgirdęs, kad apaštalai neturėtų aukso, sidabro ar pinigų, bet vien tik skelbtų Dievo Karalystę ir atgailą, jis džiaugsmingai sušuko: „Šito aš noriu, šito aš prašau, šitai aš trokštu daryti iš visos širdies“ (Vita Prima di Tommaso da Celano, 22: Fonti Francescane [FF], 356). Evangelija parodė jam kelią ir paskatino leistis į misiją.

Pranciškaus atsivertimas subrendo, kai Šv. Damijono bažnyčioje Nukryžiuotasis prabilo jam apie Dievo valią, kad jis iš griuvėsių atstatysiąs Viešpaties namus. Nukryžiuotojo paveikslas jam tapo veidrodžiu, kuriame atsispindėjo visų nukryžiuotų žmonių veidai. Pranciškus paraidžiui įgyvendino Evangelijos žodžius, atsisakydamas visų materialinių gėrybių, netgi drabužių. Asyžiaus aikštėje vyskupas Guido apvilko Pranciškų vyskupo apsiaustu – tai buvo simbolinis gestas, kuris reiškė, kad nuo to momento vyskupas globos Pranciškų.

Kai tik Pranciškus subūrė pirmąją aštuonių bičiulių grupę, išsiuntė juos į keturis pasaulio kampelius skelbti Dievo Žodžio. Jis gerai suprato, kad Dievas jo bendruomenei patikėjo universalią misiją, ir siekė vyriausiojo pontifiko pripažinimo. Ši globalaus evangelizavimo pajauta taip pat buvo išreikšta Pranciškaus ir kardinolo Ugolino susitikime. Priešingai greitam ir chaotiškam ordino plėtimuisi, Pranciškus sakė: „Nemanykite, pone, kad Viešpats siuntė brolius tik mūsų kraštų labui. Iš tiesų sakau jums – Dievas pasirinko ir siuntė brolius dvasiniam viso pasaulio žmonių labui ir sielų išgelbėjimui. Jie bus priimti ne tik krikščioniškose, bet ir netikinčiųjų žemėse“ (Leggenda perugina, 82: FF, 1638).

Evangelijos skelbimas buvo natūrali visiško Pranciškaus atsidavimo Jėzui išdava. Užklupus abejonėms ir sunkumams, kristologinis kriterijus Neturtėliui buvo lemiamas. Sekimas Kristumi (lot. sequela Christi) reiškė ne tik neturtą, piligrimystę ir broliškumą, bet ir misijinį įsipareigojimą. Pranciškus karštai troško pasišvęsti apaštaliniam darbui, net jeigu tai reiškė pasiaukoti kaip Jėzui. Troškimas susitapatinti su Viešpačiu davė pradžią idėjai nešti Gerąją Naujieną netikintiesiems.

Po dviejų nesėkmingų bandymų pasiekti Šventąją Žemę ir Maroką (1212–1215 m.) ir po to, kai išsiuntė brolį Egidijų į Tunisą bei brolį Eliją į Palestiną, Pranciškus prisijungė prie kryžiaus žygio ir 1219 m. pasiekė Egiptą. Krikščionių stovykloje, įsikūrusioje Damietos mieste, Nilo deltoje, jis tarnavo kaip dvasinis palydėtojas ir rūpinosi sužeistais kareiviais. Ugnies nutraukimo metu Pranciškus ir brolis Iliuminatas nuvyko į musulmonų stovyklą ir paprašė leisti susitikti su sultonu Al-Malik’u Al-Kamil’u. „Saracėnams, kurie jį buvo įkalinę kelyje, kartojo: „Aš esu krikščionis. Nuveskite mane pas savo valdovą.“ Kai Pranciškų atvedė pas jį, žiaurus žvėris, priešais matydamas Dievo vyrą, buvo perkeistas į švelnų žmogų ir kelias dienas labai atidžiai klausėsi Pranciškaus, kuris skelbė Kristų jam ir jo žmonėms.“ (Giacomo da Vitry, Historia Occidentalis 14: FF 2227). Al-Malik’as Al-Kamil’as, kurį ne vienas šiuolaikinis šaltinis apibūdina kaip išmintingą ir dosnų žmogų, priėmė brolius maloniai ir geranoriškai. Pranciškus neapsiribojo vien tik mandagumu, bet su paprastumu, nuoširdumu ir stiprybe išpažino krikščioniškąjį tikėjimą ir skelbė išgelbėjimo Kristuje kerigmą. Priešingai daugelio to meto krikščionių žodžiams ir netgi popiežiaus kreipimamsi, Neturtėlis nevartojo žeidžiančios leksikos kalbėdamas apie musulmonų tikėjimą ir nesmerkė pašnekovo religinės pajautos. Vis dėlto jo misijos tikslas liko aiškiai apibrėžtas – atversti sultoną, o paskui, pagal viduramžių misionierių praktiką, – ir jam pavaldžius žmones. Kai kurie šaltiniai liudija, kad kai jo karštas pamokslavimas nedavė norimų rezultatų, Pranciškus ėmėsi kitokios taktikos ir pasisiūlė būti išbandomas ugnimi, kad galutinai patvirtintų savo žodžius. Sultonas, matydamas savo patarėjų paniką ir pyktį, nepriėmė šio iššūkio, bet vienuolio tikėjimas ir drąsa padarė jam gilų įspūdį. Pranciškaus buvimas ir dvasiniai diskursai atskleidė kitą krikščionybės veidą ir nušvietė gyvą bei nuoširdžią Dievo patirtį. Pranciškaus kelionė į Rytus buvo akivaizdžiai nesėkminga, nes jam nepavyko atversti sultono ir užsitarnauti kankinystės palmės. Tačiau Neturtėlis užmezgė draugystę ir patikėjo ordinui užduotį tęsti misiją ir taikų dialogą su islamiškuoju pasauliu. Sugrįžus namo ši patirtis leido jam sukurti ordino misijų projektą, ypatingą dėmesį skiriant broliams musulmonams.

Pranciškaus išvykimas iš Italijos sukėlė krizę tarp brolių bendruomenės vyresniųjų. Jaunam tarptautinio pobūdžio ordinui skubiai reikėjo aiškaus ir efektyvaus teisinio reguliavimo. Pranciškus buvo pirmasis religinio ordino įkūrėjas, į regulą įtraukęs ištisą misijoms skirtą skyrių. Šešioliktasis Regula non bullata (1221 m.) skyrius yra tikras  „misijų metodologijos traktatas“, kuriame, kartu su dvyliktuoju Regula bullata (1223 m. patvirtinta popiežiaus Honorijaus III) skyriumi, išdėstytos nuostatos galioja visiems broliams. Pirmą kartą Evangelijos skelbimas tapo užduotimi ne tik individualioms charizmatinėms asmenybėms, bet ir visas Pranciškonų ordinas buvo skatinamas sekti konkrečiomis veiksmų gairėmis misijoms vykdyti.

Pranciškaus sukurto misijų plano naujumą atskleidžia Regula non bullata XVI skyriaus pavadinimas: „Dėl tų, kurie eina tarp saracėnų ir kitų netikinčiųjų“. Tuo metu kryžiuočiai buvo „prieš“ (lot. contra) musulmonus. Neturtėlis pasiuntė savo brolius ne tik „pas“ (lot. ad) juos, bet netgi „tarp“ (lot. inter) jų. Vakarų kolonijos kūrimas buvo visiškai svetimas pranciškonų dvasiai. Veiksmingos misionieriškos veiklos prielaidos buvo solidarumas ir draugystė su vietiniais gyventojais bei islamo kultūros išmanymas. Pranciškus pristatė du misionieriškos veiklos būdus musulmoniškoje teritorijoje: „Vienas būdas yra broliams nesivelti į konfliktus ar ginčus, bet priimti kiekvieną žmogišką tvarinį kaip Dievo meilės objektą ir išpažinti, kad yra krikščionys. Kitas būdas – matant, kad tai patinka Dievui, skelbti Dievo Žodį, kad netikintieji įtikėtų Visagaliu Dievu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia – visų dalykų Kūrėju ir Sūnumi Atpirkėju bei Gelbėtoju, būtų pakrikštyti ir taptų krikščionimis“ (Regula non bullata, XVI skyrius, 7–10: FF 43). Šioje ištraukoje matome naują ir originalią Pranciškaus misijų strategiją. Svarbiausias prioritetas yra Dievo meilės gaivinamo gyvenimo liudijimas. Vien tik misionieriaus buvimas turi būti prasmingas ir iškalbingas. Broliškumo pavyzdys yra efektyviausias ir patikimiausias evengelizavimo metodas. Todėl broliai turi išsižadėti visų pranašumo ir dominavimo nuostatų, gerbti kitokius papročius ir kaip krikščionys įsitraukti į vietinį kontekstą. Krikščioniškų dorybių praktikavimu tylieji Gerosios Naujienos skelbėjai turi drąsiai ir nuolankiai išpažinti savo tikėjimą. Antrasis elementas yra atviras Dievo Žodžio skelbimas, kuris gali vykti tik kruopščiai įvertinus aplinkybes ir kantriai sulaukus tinkamo momento. Tuomet misionierius negali elgtis taip, tarsi Žodis priklausytų jam, negali būti užsispyrėliškai pasiglemžęs Gerąją Naujieną. Greičiau jis privalo pasinerti į Dievo klausymąsi ir bandyti atpažinti Jo valią. Pranciškus nepamiršta pagrindinio misijos tikslo – netikinčiųjų atsivertimo. Apsisprendimas tikėti privalo būti asmeninis ir neskubotas pasirinkimas, kuris bus brolių liudijimo veiksmingumo bei Evangelijos skelbimo rezultatas. 

Kaip rašoma kai kuriuose Neturtėlio laiškuose, misija Rytuose paliko pėdsakus jo dvasingume ir paskatino jį pritaikyti kai kurias pamaldumo bei maldos formas, su kuriomis jis susipažino islamiškoje aplinkoje. Laiške tautų valdovams (LTV) Pranciškus siūlo krikščioniškose šalyse sukurti tarnystę, kurią atliekantis žmogus galėtų būti tarsi viešasis pranešėjas, kuris, panašiai kaip muezinas, kviestų žmones į bendrą maldą: „Būdami tarp žmonių, kurie jums patikėti, privalote nuolat teikti Viešpačiui garbę, ir kiekvieną vakarą pranešėjas turi žodžiu arba kitokiais ženklais skelbti visų žmonių teikiamą šlovę ir padėką Visagaliam Viešpačiui Dievui“ (LTV 9: FF 213). Tolimas Pranciškaus pasiūlymo aidas buvo brolio Benedikto iš Areco, buvusio provincijolo Šventojoje Žemėje, iniciatyva – jam esame skolingi už idėją skambinti varpais per Viešpaties angelo maldą – praktika, kuri vėliau buvo pranciškonų perimta ir skleidžiama visais krikščionybės laikais.

Misijos idėja Pranciškaus gyvenime yra ryški nuo pat jo atsivertimo pradžios. Ji kyla iš troškimo gyventi Evangelija ir sekti dieviškojo Mokytojo pėdomis. Ir 1223 m. Grečo miestelyje sukurta Kalėdų prakartėlė, ir stigmos dovana atskleidžia gilų Pranciškaus dvasingumą ir ryškų susitapatinimą su Jėzumi Kristumi, savo tikėjimo bei misijos šaltiniu ir priežastimi. Sirgdamas ir nusilpęs dėl gyvenimo sunkumų, Pranciškus mirė Asyžiuje 1226 m. spalio 3 d. vakarą.