Šventasis Pranciškus Ksaveras (1506–1552), Misijų globėjas

Šv. Pranciškus Ksaveras yra žinomas kaip didžiausias moderniųjų laikų šventasis – toks didis, kad Benediktas XV savo apaštališkajame laiške Maximum Illud (1919) sugretino jį su apaštalais. Pranciškus Ksaveras gimė 1506 m. balandžio 7 d. Ksavero pilyje, Navaroje, Ispanijoje, o mirė 1552 m. gruodžio 3 d. Sančiano saloje, 14 km nutolusioje nuo žemyninės Kinijos. 

Jis buvo vienas pirmųjų šv. Ignaco Lojolos bendražygių ir kartu su Ignacu, Terese Aviliete bei Pilypu Neriu 1622 m. buvo kanonizuotas Grigaliaus XV. Tais pačiais metais popiežius įkūrė Šventąją tikėjimo skleidimo kongregaciją (de Propaganda Fide), šiandien žinomą kaip Tautų evangelizavimo kongregacija. 1748 m. popiežius Benediktas XIV paskelbė jį Rytų globėju o 1904 m. Pijus X pavadino Tikėjimo skleidimo globėju. Galiausiai 1927 m. Pijus XI jį drauge su šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese paskelbė Misijų globėju (San Francesco Saverio: Le lettere e altri documenti, red. A. Caboni, Città Nuova, Roma 1991, 35). Todėl jis yra viena iškiliausių figūrų tridentinio laikotarpio Bažnyčioje, kartais apibrėžiamoje kaip „Bažnyčia dėl sielų“.

Pranciškaus Ksavero gyvenimas ir darbai išsidėsto laike, pažymėtame Bažnyčios reformos, priešinimosi protestantizmui ir misijos ad gentes, kuri prasidėjo didžiųjų XV–XVI a. europiečių kelionių po vandenynus aušroje. Šios kelionės paskatino naują pasaulio geografijos suvokimą ir misijų pavasarį stovint ant moderniųjų laikų slenksčio. Tokiame kontekste Pranciškus Ksaveras dėjo milžiniškas evangelizavimo pastangas, pelniusias jam Indijos ir Japonijos apaštalo titulą, kuris gali būti adekvačiai suprantamas ir įvertinamas tik turint omenyje tuometines gyvenimo ir kelionių sąlygas. Faktiškai nuo 1541 m. iki 1552 m. šis didis šventasis misionierius nukeliavo daugiau kaip 63.000 kilometrų jūra ir sausuma šalyse, kurias evangelizavo.

Šv. Pranciškaus Ksavero gyvenimas plėtojosi dviem etapais. Pirmasis etapas buvo Europoje, nuo 1506 m. iki 1541 m., pažymėtas jo susitikimo Paryžiuje su Ignacu, kuris dažnai kartodavo Jėzaus žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ (Mt 16, 26). Ignacas netrukus įtikino Pranciškų būti vienu pirmųjų savo bendražygių didžiajame nuotykyje, vėliau tapusiame Jėzaus Draugija. 

Antrasis etapas, nuo 1541 m. iki 1552 m., susidėjo iš misijinių jo kelionių po Aziją, išsiskiriančių apaštalavimu, kuris buvo visiškai ištikimas misijai ad gentes. Jis perėjo Indiją (1541–1545 m.), tuomet Molukų salas (1545–1549 m.) ir Japoniją (1549–1552 m.) iki savo mirties Sančiano saloje, visai netoli nuo žemyninės Kinijos pakrantės, nusikamavęs dėl nepaliaujamų, nenuilstamų pastangų nešti Kristaus liudijimą. Per jį „šventumo reginys“ pasiekė žemes ir tautas, kurios Bažnyčiai dar buvo nežinomos, kur Evangelijos skelbimas buvo girdimas pirmą kartą, ir tautos galėjo priimti visuotinio išgelbėjimo, ateinančio per tikėjimą į Prisikėlusį Viešpatį Jėzų Kristų, dovaną.

Ksavero santykis su Ignacu ir draugystės Kristuje patirtis tarp pirmųjų Jėzaus Draugijos narių yra du pirmieji ir pastovūs elementai, ženklinę Pranciškaus dvasinį nuosaikumą. Iš tiesų, nuolatinis Kristaus Asmens centriškumas yra pamatas taip pavadintos Jėzaus Draugijos, nes nėra nieko, kas vadovautų jos nariams, išskyrus Jėzaus Kristaus Asmenį, kuriam išimtinai jie norėjo tarnauti. Taigi iš to kyla, kad gyvas Prisikėlusiojo Kristaus buvimas tarp tų, kurie gyvena draugystėje su Juo ir vieni su kitais, – realybė, ypatingu būdu pažymėjusi Jėzaus Draugiją, – yra neišardomai susieta su priklausymu Kristaus Kūnui, kuris kaip visuma yra Bažnyčia, istorijoje vedama popiežiaus kaip Petro įpėdinio.

Pranciškaus dvasingumas ir misionieriška veikla iš tiesų buvo paremta tuo, ką šventasis Paulius patyrė savo misijų kelionėse: „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas. Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame“ (2 Kor 5, 14–16).

Savaime suprantama, kad visa tai vyko konkrečiame kontekste, kuriame Pranciškus gyveno ir vykdė apaštalavimą. Svarbių detalių galima surinkti iš jo laiškų. Pavyzdžiui, 1542 m. spalio 28 d. laiške Pranciškus rašo Ignacui: „Kai atkeliavau į šias vietoves, pakrikštijau visus dar nepakrikštytus vaikus, suteikdamas sakramentą didelei daugybei kūdikių, per mažų, kad skirtų dešinę nuo kairės. Vos man atvykus į kaimus, vaikai man neleisdavo vesti pamaldų, valgyti ar miegoti, kol pirmiau neišmokydavau jų kelių maldų. Tuomet pradėjau suprasti, kodėl Dangaus karalystė priklauso tokiems kaip šie... Tarp jų mačiau didžių talentų, ir jei kas nors išmokytų juos šventojo tikėjimo, esu tikras, kad jie būtų geri krikščionys“ (Caboni, San Francesco Saverio, 102–103).

„Čia, kur esu, daugelis nesirūpina tapti krikščionimis, nes praktiškai nėra tokių, kurie domėtųsi dievobaimingais klausimais. Ir todėl aš dažnai patiriu pagundą vykti į universitetus tavo pasaulio pusėje, ypač į Paryžiaus universitetą, ir šaukti lyg išprotėjęs Sorbonos nariams, kurie turi tiek daug žinių, bet nepanašu, jog nori, kad jos sužydėtų: Kokiai daugybei sielų yra užkertamas kelias į rojų ir jos pasmerkiamos pragaran dėl jūsų aplaidumo!“ (A. Caboni, San Francesco Saverio, psl. 110–111).

Tokie tekstai aiškiai parodo, jog šio šventojo dvasingumas yra neatskiriamas nuo jo apaštalavimo sieloms gelbėti, apaštalavimo, susidedančio iš nuolatinių kelionių, kerigminio pamokslavimo, pamatinio katechetinio mokymo ir žinių apie vietovę įgijimo bei dalijimosi tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis net ir ten, kur esti kraštutinis skurdas. Jo apaštalavimui būdingas „meilingas būdas, kupinas pagarbos ir supratimo visiems žmonėms, kurie prie jo prisiartindavo, tai, be abejo, buvo viena iš gražiausių ir patraukliausių jo žmogiškųjų dovanų, bet, žinoma, ji po santūrumo šydu puikiai padėjo paslėpti tą intensyvų dvasinį gyvenimą ir širdyje degusią intymią vienybę su Dievu“ (A. Caboni, San Francesco Saverio, psl. 38).

Prie jo misionierystės patirties taip pat derėtų pridurti kančios ir išbandymų momentus. 1552 m. balandžio 9 d. laiške Pranciškus rašė Ignacui apie savo patirtį Japonijoje. „Turint omenyje tai, ką patyriau Japonijoje, tėvams, kurie ten keliaus vesti sielų vaisių, ypač tiems, kurie lanko universitetą, prieš tai būtini du dalykai: pirma, kad jie būtų buvę išbandyti ir persekioti pasaulyje ir kad turėtų daug patirties bei vidinio savęs pažinimo, kadangi Japonijoje jie bus persekiojami labiau, nei kada nors būtų buvę persekiojami Europoje. Tai šalta šalis, bet joje trūksta apdarų. Jie nemiegos lovose, nes tokių nėra. Maisto mažai. Jie niekina užsieniečius, ypač tuos, kurie ateina skelbti Dievo įstatymo iki tol, kol patys paragauja Dievo. Vietinės religijos žyniai Japonijoje juos be perstojo persekios. Aš taip pat nemanau, kad tie, kurie lankys universitetą, bus pajėgūs atsigabenti daiktų, reikalingų švęsti Mišioms, nes vietovėse, kur jie keliaus, yra daug vagių. Tarp galybės skausmų ir išbandymų, su kuriais jiems teks susidurti, esti paguodos, kylančios iš Mišių šventimo, bei dvasinės jėgos, duodamos priimantiems Viešpatį, trūkumas. Iš tiesų, dorybė, kurios reikalaujama iš tėvų, eisiančių Japonijos universitetus, yra MEILĖ!“ (A. Caboni, San Francesco Saverio, psl. 422).

Nepaisant šių iššūkių, Ksaveras išgyveno sunkumus, skausmą, kančią ir išbandymus ramybėje, pasitikėjime ir džiaugsme, ateinančiuose iš Dievo malonės, kurią jis dažnai mini savo raštuose. Jam taip pat didžiai padėjo patirtos autentiškos ir ištikimos draugystės liudijimas laiškuose, kuriuos gaudavo nuo Ignaco ir kitų draugų. Kristaus meilė, apsireiškusi jam Paryžiuje susitikus su Ignacu, buvo ta patirtis, kuri lydėjo Pranciškų ir reiškėsi per jo asmenį bei jo gyvenimą, skirtą Evangelijai skelbti ir gelbėti vyrams bei moterims, sutiktiems Tolimuosiuose Rytuose XVI a. pirmojoje pusėje.